Po Europą ir Izraelį – modernizmo architektūros maršrutais

Lietuviai Amžinajame mieste

Unikalius architektūrinius maršrutus Lietuvoje ir užsienyje parengusi laidos „Stop juosta“ komanda, iš dalies remiama Lietuvos kultūros tarybos, LRT, patronuojama Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos ir reprezentuojanti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, rekomenduoja šią vasarą aplankyti bent keletą jų. Platformoje „YouTube“ ir LRT Mediatekoje peržiūrėjus labiausiai sudominusias laidas, vėliau galima ir patiems savarankiškai atkartoti patikusį maršrutą.

S.Gužauskienė ir J.Pridotkaitė, kartu su operatoriumi Ryčiu Titu ir architektūros istorikais doc. dr. Vaidu Petruliu, Jolita Kančiene ir dr. Michalu Pszczolkowskiu iš Torūnės šį sezoną aplankė nemažai užsienio miestų. Keliauta po Berlyną, Desau ir Štutgartą Vokietijoje,  Prahą, Brno ir Zlino Čekijoje, Romą, Sabaudiją, Vatikaną Italijoje ir Izraelio širdį Tel Avivą.

Amžinajame mieste Romoje svarbiu objektu tapo Romos menų akademija, kurioje mokėsi žymūs Lietuvos architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir Stasys Kudokas.

„V.Landsbergis-Žemkalnis į Romą atvyko su mintimi kuo skubiau baigti mokslus, nes Lietuvoje jo laukė žmona ir maža dukrelė, todėl ketino iš karto stoti į trečią kursą. Vis dėlto profesorius Manfredo Manfredi jam patarė studijuoti nuo pirmojo kurso, – atskleidė J.Kančienė. – Čia mokytis architektui buvo sunku, vėliau jis pripažino niekada tiek daug nedirbęs kaip Romoje. Jei ne duotas pažadas žmonai Onai, galbūt architektas šių mokslų taip ir nebūtų pabaigęs.“

Keliaudami ieškojome ne tik lietuvių architektų pėdsakų, bet ir modernizmo dvasia statytų pastatų, turinčių savo istoriją.

Apsilankę Amžinajame mieste, laidos kūrėjai sužinojo, kad Romos menų akademijoje dėstyta tik klasikinė, tradicinė architektūra, todėl V.Landsbergis-Žemkalnis neretai susikirsdavo su dėstytojais. Be architektūros, čia mokyta piešimo, tapybos, net chemijos, kuri jam sunkiai sekėsi.

„Fašistinė“ stilistika

Akademijoje apsilankius laidos kūrybinei komandai, Architektūros fakulteto bibliotekos direktorė Laura Armiero su džiaugsmu sutiko ištraukti dokumentus, įrodančius, kad kitados V.Landsbergis-Žemkalnis ir S.Kudokas čia iš tiesų mokėsi.

„V.Landsbergis-Žemkalnis į Romą galėjo atvykti tik užsidirbęs pinigų, tad jam teko pasisamdyti apsaugininku pervežant Lietuvos auksą iš Vokietijos į Šveicariją, kurios bankai garsėjo saugumu. Dėl įtemptų Lietuvos ir Vokietijos santykių nebuvo galima žinoti, ar vieną dieną Lietuvos auksas nebus areštuotas, – pasakojo J.Pridotkaitė. – S.Kudokas į Romą atvyko vėliau, o V.Landsbergis-Žemkalnis labai rūpinosi savo jaunuoju kolega. Žvelgiant į Kaune stovinčius šių architektų projektuotus statinius, galime matyti, kad itališka architektūra V.Landsbergį-Žemkalnį paveikė mažiau, o S.Kudoką – kur kas labiau.“

Romoje laidos kūrybinei komandai teko bendrauti su nemažai vietinių architektūros ekspertų, tikrų šios srities žvaigždžių. Pavyzdžiui, vienu žymiausių Romoje moderniosios architektūros žinovų – prof. Pippo Ciorra. Ekspertai padėjo geriau suprasti pamatytų pastatų vertę ir išskirtinumą, apsilankyti vietose, į kurias turistai paprastai neįleidžiami.

„Keliaudami ieškojome ne tik lietuvių architektų pėdsakų, bet ir modernizmo dvasia statytų pastatų, turinčių savo istoriją. Mūsų sudaryti maršrutai išties unikalūs, jų nerasite jokiame turistų kataloge. Pavyzdžiui, Romoje juk dažniausiai dairomasi į antikinius ar renesanso statinius. Mes gilinomės į modernizmo laikotarpį. Įdomu tai, kad pačioje Romoje modernizmas yra vadinamas fašistine architektūra dėl to, kad tuo metu šalį valdė diktatorius Benito Mussolini“, – intrigavo S.Gužauskienė.

Moderni bauhauzo visuomenė

Didelį įspūdį laidos kūrybinei grupei paliko ir Vokietijos miestas Desau, kuriame buvo įsikūrusi Bauhauzo mokykla. Čia tarpukariu mokėsi ir vienas lietuvis – architektas Vladas Švipas.

„Kaip mums pasakojo Bauhaus Dessau fondo mokslo darbuotojas dr. Werneris Mölleris, Bauhauzo mokykla gyvavo keturiolika metų – Veimare, Desau ir Berlyne. Būtent Desau mieste ši mokykla pasiekė savo veiklos viršūnę. Pirmasis mokyklos direktorius ir architektas Valteris Gropius eksperimentavo idėjomis, skelbė naujos amatininkų gildijos atsiradimą, kurioje nebūtų vietos klasiniams skirtumams ir arogantiškam menininkų požiūriui į amatininkus“, – atskleidė J.Pridotkaitė.

Vienintelis mokyklos studentas lietuvis – Vladas Švipas iš Palėvenės miestelio. Menu jis susidomėjo besimokydamas Panevėžio meno gimnazijoje pas garsųjį skulptorių Juozą Zikarą. Vėliau V.Švipas studijavo tapybą Čekoslovakijoje ir Berlyne. Gavęs valstybinę stipendiją, 1924 m. įstojo į Bauhauzo mokyklą, kurioje tapybą jam dėstė žymusis tapytojas Vasilijus Kandinskis, architektūrą – mokyklos direktorius V.Gropius.

„V.Švipas buvo vienintelis bauhauzininkas iš Lietuvos. Kaip mums atskleidė W.Mölleris, mokyklos atstovai gyveno pagal tam tikrą filosofiją – jie siekė, kad menas tarnautų žmogui, propagavo naujas, modernias vertybes ir gyvenimo būdą. Įdomu tai, kad šioje mokykloje dėl modernaus požiūrio netgi buvo sąmoningai nesilaikoma vokiečių kalbos taisyklių ir rašoma tik mažosiomis raidėmis. Anot bauhauzo atstovų, taip buvo taupomas laikas. Juk kam reikia dviejų abėcėlių, kai užtenka tik vienos?“ – neįprastą požiūrį nusakė pašnekovė.

Prahos kubizmas Telšiuose

Lietuvių architektų pėdsakų komanda aptiko ir Čekijoje, Prahoje. Čia studijavo net keli tarpukario Lietuvos architektai modernistai – jau minėtasis V.Švipas, Steponas Stulginskis ir Vsevolodas Kopylovas. Pastarasis žinomas dėl to, kad į Telšius atvežė kubizmo stilių ir pastatė mažą kubistinę cerkvę. Iki šiol tai vienintelis kubistinis pastatas Lietuvoje.

„Kiekvienoje šalyje modernizmas yra vis kitoks. Praha pasižymi savo modernistiniu kubizmu, kurio įkvėptas V.Kopylovas Telšiuose ir suprojektavo mažytę, bet labai įspūdingą cerkvę. Dažniausiai kalbėdami apie kubizmą, įsivaizduojame paveikslus, bet ne architektūrą. Tačiau paskatintas Paryžiaus madų, architektūrinis kubizmas Prahoje įsitvirtino dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, – atkreipė dėmesį doc. dr. V.Petrulis – Prahoje mūsų aplankyti kubizmo pastatai išties užėmė žadą. Aplankėme Juodosios Madonos namą – tai pasaulinio lygio Prahos kubizmo pavyzdys, sukurtas garsaus architekto Josefo Gočaro. Antrajame namo aukšte įrengta kavinė su vieninteliu kubistiniu interjeru pasaulyje. Tiesa, sovietmečiu jis buvo sunaikintas, tad, griuvus režimui, teko jį atkurti. Laimei, buvo išsaugoti svarbūs brėžiniai.“

Prahoje komandą po kubizmo ir modernizmo pastatus lydėjo ir čekų architektūros guru prof. Vladimiras Šlapeta. Profesorius – 1968 m. vykusio Prahos pavasario dalyvis, tad aplankytos ir su Prahos pavasariu susijusios vietos.

Lego mieste

Keliaudami po Čekiją, laidos kūrėjai aplankė ir unikalų miestą-utopiją – Zliną. Šis miestas nėra plačiai žinomas, tačiau išties traukia akį. Miesto įkūrėjas Tomášas Baťa siekė Zliną paversti miestu-fabriku.

„Kaip mums pasakojo buvę šio fabriko darbuotojai, viskas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai T.Baťa kartu su broliu Antoninu ir seserimi Anna įkūrė batų fabriką. Verslas suklestėjo, o kartu – ir Zlino miestas, traukęs tūkstančius darbininkų. Greitai "Baťa" batus pradėta nešioti visame pasaulyje. 1935-aisiais kompanija savo gaminius eksportavo į daugiau kaip 90 šalių. Ne tik į Europą ir Ameriką, bet ir į Afriką, Aziją. "Bat'a" batus avėjo ir Lietuvos žmonės, – pasakojo J.Pridotkaitė. – Patekęs į Zliną, pasijauti lyg lego mieste. Visi pastatai yra vienodo stiliaus ir matmenų. Standartinį Zlino statybos modulio matą – 6 m 15 cm ilgis ir toks pat plotis – T.Baťa parsivežė iš JAV. Taip pastatyti ne tik gyvenamieji namai, bet ir mokyklos, ir net didžiausias tuo metu Europoje kino teatras.“

Įdomu tai, kad T.Baťa sukūrė visą verslo filosofiją ir labai rūpinosi savo darbuotojais. Verslininkas stengėsi, kad kiekviena šeima turėtų bent nedidelį savo nuosavą namą ir jautųsi patogiai. Tiesa, šalia namo nebuvo galima turėti daržo. Juk kitaip darbuotojai laiką po darbo leistų užsiimdami daržininkyste ir nepailsėtų. Todėl po darbo valandų miesto gyventojai buvo skatinami lankytis kino teatre ir kitaip pramogauti.

T.Baťa suprato, kad darbo jėga bus kokybiška, jei darbuotojai gerai pailsės. Kūrybinę komandą nustebino ir gamyklos direktoriaus darbo kabinetas, kuris buvo įrengtas 78 m aukščio dangoraižio lifte. Tuo metu tai buvo didžiausias dangoraižis visoje Centrinėje Europoje. Vis dėlto tuo metu gamyklos direktoriumi buvęs T.Baťa brolis tokiu neįprastu kabinetu taip ir nepasinaudojo. Kai pastatas buvo galutinai baigtas, jis iš užsienio į okupuotą tėvynę nebegrįžo.

„Vietiniai gidai mums atskleidė, kad šalį okupavę sovietai viską nacionalizavo, o miesto gyventojus suvarė į bendrabučius. Apie "Baťa" buvo uždrausta net kalbėti. Zlino miestas buvo pervardytas Gottwaldovu – pirmojo komunistinės Čekoslovakijos prezidento, kompartijos generalinio sekretoriaus Klemento Gottwaldovo garbei. Pervardytas buvo ir "Baťa" fabrikas – tapo „Svit“. Okupantai pasisavino ir pakeitė netgi T.Bat‘a pamėgtus šūkius. „Dirbame kolektyviai, bet gyvename atskirai“ virto „Dirbame ir gyvename kolektyviai“, – pasakojo J.Pridotkaitė.

Kauno brolis Tel Avivas

Laidos kūrybinei komandai nuvykus į Tel Avivą, be abejonės, pirmiausia apsilankyta Baltuoju miestu pramintoje miesto dalyje. Įspūdingais bauhauzo stiliaus pastatais pasižyminti Tel Avivo dalis 2003 m. buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Baltasis miestas ėmė kilti, kai 1930-aisiais daugybė žydų dėl nacizmo pavojaus bėgo iš Europos. Tada iškilo apgyvendinimo problema, kurią reikėjo greitai spręsti. Tarp pabėgėlių iš visos Europos buvo daugybė architektų, kurie ir ėmė statyti tam laikotarpiui būdingus modernistinius pastatus.

„Kauno ir Tel Avivo miestai ėmė sparčiai plėstis tuo pačiu metu, tad turi nemažai panašumų. Tiesa, Tel Avive vyrauja visiškai kitoks santykis su istorija, paveldu, šio miesto gyventojai kur kas labiau vertina tai, ką turi. Besilankydami Tel Avive matėme puikių pavyzdžių, kaip galima rekonstruoti modernizmo pastatus. Tad Kaunui tikrai yra ko pasimokyti, – kalbėjo S.Gužauskienė. – Architektūros ekspertas M.Pszczolkowskis ir Tel Avivo architektūros ekspertė Sharon Golan atkreipė dėmesį, kad šiame mieste bauhauzo stiliaus namų gyventojams leidžiama pasistatyti dar vieną aukštą su sąlyga, kad pastatą jie renovuos. Ir ne bet kaip, o išlaikydami visas autentiškas pastato savybes. Tel Avive taip pat fiksuojami ir plačiai viešinami ne tik pastato, gatvės ar skvero architektai, bet ir rekonstrukcijos autoriai. Tad architektai suinteresuoti pastatą atnaujinti kuo kokybiškiau, kad neprisidarytų gėdos visam gyvenimui.“

Vietiniai gidai mums atskleidė, kad šalį okupavę sovietai viską nacionalizavo, o miesto gyventojus suvarė į bendrabučius.

Mieste netrūksta ir lietuviškų pėdsakų. Pavyzdžiui, Tel Avive yra Kaune gyvenusio rašytojo Abraomo Mapu ir Vilniaus gatvės. Prie vieno seniausių Tel Avivo pastatų – pirmojo miesto mero namų, kuriuose 1948 m. buvo paskelbta Izraelio nepriklausomybė, taip pat prisiliesta  lietuvio. Prieš pat namą buvo pastatyta Lietuvos skulptoriaus Davido Zundelovičiaus skulptūra, vaizduojanti merą Dizengofą ant arklio. Šį skulptorių, tebegyvenantį Tel Avive, aplankė ir laidos kūrybinė komanda. D.Zundelovičiaus tėvas Grigorijus Zundelovičius gimė Jurbarke. Baigęs farmacijos mokslus Paryžiuje, atidarė vaistinę Klaipėdoje, o naciams atėjus, persikraustė į Kauną. Jam pavyko pabėgti iš Kauno geto, kur žuvo beveik visa jo šeima. Sūnus Davidas gimė jau po karo Vilniuje. Savo protėvių gimtinėje Jurbarke D.Zundelovičiu kartus su savo vaikais architekte Ana ir dizaineriu Grigorijumi prieš kelerius metus sukūrė „Sinagogų aikštės“ memorialą.

Unikalūs maršrutai

Pasak pašnekovių, aplankius modernizmo pastatus svečiose šalyse, jos dar kartą įsitikino, kad tarpukariu mes niekuo nesiskyrėme nuo Vakarų šalių.

„Lietuva buvo europietiška valstybė, sekėme visas naujausias madas ir tendencijas, o architektai iš įvairių pasaulio mokyklų atsivežė moderniausius stilius ir juos pritaikė Kaune. Tai ypač matyti žvelgiant į jau minėto Romoje studijavusio S.Kudoko darbus“, – pastebėjo J.Pridotkaitė. Žurnalistės pasakoja modernistine architektūra susidomėjusios dar prieš penkerius metus, kurdamos laidą „7 Kauno dienos“. Tuo metu apie vertingąjį Kauno modernizmą dar nebuvo šnekama tiek daug, kiek dabar. Tačiau J.Pridotkaitei ir S.Gužauskienei jau tada kirbėjo mintis, kad modernizmas yra vertinga ir svarbi Kauno ir visos Lietuvos identiteto dalis.

„Pradėjome kurti laidas ieškodamos Kauno modernizmo ženklų. Tačiau į jį žvelgėme kiek plačiau, neapsiribojome vien architektūra. Mums rūpėjo modernizmas po karo atsikūrusioje valstybėje, žmonių mąstyme. Juk iš tikrųjų architektūra yra tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybingumu, istorija, politika, santykiais tarp žmonių ir valstybių. Pastatas savaime nebus įdomus be jame gyvenusių žmonių istorijų, – kalbėjo J.Pridotkaitė. – Dvejus metus modernizmo ieškojome Kaune, paskui išvykome į ilgesnes keliones po Lietuvą. Juk tarpukariu modernėjo ne tik sostinė Kaunas, bet visa šalis. Net mažiausiuose miesteliuose buvo statomos didžiulės modernios mokyklos, nes buvo manoma, kad visa ko pradžia yra švietimas.“

Užbaigusi laidų ciklą Lietuvoje, laidos kūrybinė komanda aplankė mūsų kaimynes – Latviją, Lenkiją ir Baltarusiją. Tada atėjo eilė dar tolesniems maršrutams. „Sudarėme daugybę vienos dienos maršrutų, kuriuos norimą laidą peržiūrėjęs žmogus gali atkartoti savarankiškai. Vasara – kelionių metas, o Čekija ar Vokietija nėra jau taip toli. Tad skatiname išbandyti bent vieną maršrutą ir vasarą nukeliauti į Prahą, Desau ar Berlyną. Jei neturite laiko keliauti toli, galite išmėginti ir Kauno maršrutus. Vienas tokių – maršrutas „Laisvės alėja – kino teatrų gatvė“. Pasirodo, tarpukariu jų čia stovėjo net dešimt. Kauno maršrutai yra teminiai – nuo architektūros iki tam tikrų pramonės šakų, tad kiekvienas suras dominančią temą“, – tikina S.Gužauskienė.

„Architektūros istorikas V.Petrulis, su mumis dalyvavęs ne vienoje kelionėje, sugalvojo naujadarą „archigrimas“. Tai žmogus, kuris tarsi piligrimas ieško įspūdingos architektūros pavyzdžių. Tad visus kviečiame bent trumpam tapti archigrimais, – juokėsi J Pridotkaitė. – Mes su kolegomis vis dar stebimės tarpukario žmonių kūrybiškumu. Šiuo laikotarpiu įvyko tikras sprogimas, atnešęs optimizmo, laimės ir kūrybinės laisvės. Tiesą pasakius, mes dabar tikrai nesame tokie modernūs, kokie žmonės buvo prieš 100 metų.“

Vaizdo įrašus rasite čia.