Angelus kuriantys menininkai tikina, kad tai patraukli ir nepabostanti tema

Yra gyvenime dalykų, kurių nematome, negalime paliesti ranka, pasverti, nusipirkti ar parduoti, bet vis dėlto neabejojame jų buvimu ir be jų neįsivaizduojame gyvenimo. Angelai – būtent iš tos padermės. Nematomi, bet jaučiami ir patikimi mūsų kaimynai, bendrakeleiviai, palydovai, dvasios sargai.

Sakome: geras kaip angelas, tyras kaip angelas, gražus kaip angelas, kantrus kaip angelas – nežemiškoms būtybėms priskiriame gražiausius žmogaus bruožus, įsivaizduojame tokius, kokie norėtume patys būti, kokius norėtume matyti šalia.
Ir vis dėlto būna dienų, kai angelą norisi pamatyti akimis, paliesti pirštais, išgirsti skambant jo trimitą. Tai galime padaryti padedami kūrėjų: poetų, tapytojų, skulptorių, turinčių privilegiją nuo Dievo, – įkūnyti savo ir mūsų visų vizijas, viltis, svajones.
Angelas nuo seno yra patrauklus ir neišsemiamas kūrybos šaltinis. Jeigu pamėgintume vienon vieton sudėti visus per žmonijos istoriją sukurtus kūrinius apie angelus, juos perskaityti, apžiūrėti, išgirsti vargiai užtektų viso žmogaus gyvenimo.
Susitikome su menininkais, kurių kūryboje yra angelo pėdsakų. Jų linkėjimas vienas – pabūti angelais vieni kitiems.

Į drobes ateidavo nekviesti ir neprašyti

Angelai jau seniai yra tapę vilniečio tapytojo, M.K.Čiurlionio menų mokyklos dėstytojo Marijaus Piekuro atpažinimo ženklu.
Pagrindiniai M.Piekuro kūrybos veikėjai yra per laiką ir erdvę keliaujantys angelai.
Per daugiau nei dvi dešimtis kūrybos metų angelų tema jis surengė ne vieną personalinę parodą, dalyvavo grupinėse.
M.Piekuras gali tiksliai pasakyti, kada nutapė pirmąjį angelą. 1986-aisiais, netrukus po to, kai jam pasisekė išgelbėti skęstančią brolio dukrytę. Ir tada, ir dabar sako tikįs, kad išgelbėjo ne jis, o angelas. Tokia buvo pradžia.
Paskui buvo daug angelų. Į drobes jie ateidavo patys – nekviesti, neprašyti, atsinešdami savo temas, siužetus, spalvas. Marijų galima laikyti ir angelų temos pradininku Lietuvos tapyboje.
M.Piekuras su savo angelais lankėsi ir juos rodė netradicinėse erdvėse – nuo kunigų seminarijų iki kalėjimų, ir visur jie buvo laukiami, suprantami, žadino mintį ir dvasią. Lietuva tuomet pamažu ėmė gręžtis į kitas vertybes.
Jo angelų daug. Jie visokie: gana realūs, žmogiški, nužengę labiau iš gyvenimo, negu iš Biblijos paveikslėlių. Žiūrėdamas į vieną kurį paveikslą, gali net suabejoti, ar tai tikrai jis, Dievo pasiuntinys. Kai atsiduri paveikslų apsuptyje, abejonės pranyksta, supranti, kad jie – tikrai angelai, o ne mirtingieji ašarų pakalnės gyventojai, nors tokie panašūs į juos ir tokie artimi.
Daug M.Piekuro sukurtų angelų išsivaikščiojo po žmones, pasklido po pasaulį, kiti tyliai glūdi dirbtuvėse, dar kiti snaudžia mintyse, laukdami eilės pareiti į žmonių pasaulį.
Marijus sako, kad angelai jam ir šiandien tebėra tokie pat įdomūs, kaip ir prieš dvidešimt metų. Angelų gyvenimas yra toks pat sudėtingas, įvairialypis ir nenuspėjamas kaip ir mūsų, žmonių, todėl kūrėjas neketina skirtis su angelais.
Būtų neteisinga bent kelių žodžių nepasakyti apie Piekurų šeimą, kuri pati yra „meninė vertybė“. Visi šios šeimos nariai apdovanoti ryškiais talentais. Prieš metus Anapilin iškeliavęs Igoris Piekuras buvo tikras akvarelių meistras, mama Marija Teresė Rožanskaitė-Piekurienė – tapytoja, brolis Gediminas – skulptorius. Visi drauge keletą metų iš eilės Varėnos rajone, Kuršių kaime, realizavo meninį projektą „Piekurai be sienų“, į kurį įtraukė ir vietinius senolius. Vieną vasarą jie tapo angelų tapytojais.
Apie Piekurus sakoma, kad jie bet kokį žemės kampelį gali paversti rojumi. Marijaus rūpestis – kad rojuje netrūktų angelų.