Plyšiai tvirtovės sienose

J. Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“, kaip išsitarė per Vilniaus mažajame teatre vykusį knygos pristatymą literatūros kritikas L.Jonušys, pasmerktas populiarumui. Spėju, kad dėl aktualios tematikos: dėl ryžtingo žingsnio į šalį nuo normalaus, padoraus gyvenimo į gyvenimo paribius, kurie priklauso suteneriams, banditams ir prostitutėms – gyvenimo atmatoms, praradusioms pasitikėjimą ir tikėjimą bet kokia kitokia egzistavimo forma. Dėl apmąstytų ne taip jau seniai realų pasaulį drebinusių kataklizmų (cunamis, nuplovęs „Rojaus“ pakrantę; uraganas Ervinas, popiežiaus mirtis ir t.t.) aprašymų. Dėl filosofinių, religinių, gamtos koncepcijų, būdingų J. Ivanauskaitės kūrybai, „susisintetinimo“ viename būvyje – romane.

Romane keistai persipina Monikos (vyro išlaikomos per keturiadešimtmetį peržengusios moters) ir trijų prostitučių – Kristinos, Eglės ir Gitanos (vaje, kaip nepasisekė apžvalgos autorei!) – gyvenimai: po to, kai Monika su vyru (plastinės chirurgijos specialistu) antrąją Kalėdų dieną važiuodami visureigiu pertrenkia prostitutę Larisą; po to, kai Monika dalyvauja tos pačios prostitutės laidotuvėse; po to, kai ji susipažįsta su socialine darbuotoja Vanga; po to, kai vyras ilgam mėnesiui išvyksta komandiruotėn į Prancūziją, Monika pasisiūlo į savo erdvius namus priimti tris iš Frankfurto parsiunčiamas prostitutes ir kurį laiką jomis rūpintis. Ji nemano, kad tokiu būdu bando užpildyti gyvenime vis labiau atsiveriančią tuštumą, bet vėliau galime įsitikinti, kad taip ir yra: „Juk jei ką ir išgelbėjau nuo pražūties, tai save pačią. ...> išsivadavau nuo pasmerkimo sueikvoti gyvenimą nė karto nerizikavusi praslysti realybės paviršimi, net nepanirusi į gelmę, kurioje tarp pasakiškai gražių, tačiau nuodingų koralų plaukioja piranijos, rajos ir žuvys – pjūklai“ (p. 439).

Romano forma – dienoraštis, kurio puslapiuose nestinga Apokalipsės liudijimų; baisių pasakojimų apie žiaurią „ano“ pasaulio tvarką, šio – „humaniško ir padoraus“ – pasaulio abejingumą ir priešiškumą toms, kurios dažniausiai ne savo valia priverstos ritinėtis dugne...

„Miegančių drugelių tvirtovė“ – tai vasarnamis, į kurį Monika persikrausto su visa savo netašyta palyda po to, kai rimtai susipyksta su vyru, ir ten lieka, kai su juo galutinai išsiskiria...

Atrodo, kad paprasčiau žmogaus dvasią sulaužyti nei ją - žemintą ir vargusią - prikelti naujos kokybės gyvenimui: prievartos pasekmės jaučiamos visą gyvenimą - tokią mintį perša romanas, kuriame nestokojama publicistinių TV laidų (tokių kaip „Srovės“, „TV pagalba“, „Paskutinė kryžkelė“ ir kt.) grasinančių intonacijų.

Romanas vertas kur kas rimtesnių aptarimų nei ši menka apžvalgėlė dėl daugelio priežasčių: dėl jau išsakytų pozityvių teiginių (kritikė A. Peluritytė šį romaną bando vadinti „viena geriausių rašytojos knygų“; R. Drazdauskenė mano, kad romane regimos „puikiai valdančio žodį žmogaus mintys“) ar dėl priešingoje barikadų pusėje gimstančių pastabų: pernelyg akivaizdaus artimumo ankstesniems romanams (simbolika, apokaliptinė situacija; patologijos ir egzaltacija, stokojanti tikroviškumo), „nusiklausyto“, bet neperprasto slengo, publicistinio aprašinėjimo, netaupiai naudojamo meninio žodžio ir t.t.

Perskaitoma greitai, suvirškinama lengvai.