Pjesių gyvenimai

Kiek gyvenimų turi pjesė?

Tikriausiai pirmą kartą ji gimsta dramaturgo galvoje... Ne, sakysite, tai tik idėja, mintys, bet ne pjesė. Gerai, tuomet pjesė gimsta, kai dialogų ir remarkų pavidalu „atsigula“ ant popieriaus. Dar kartą – kai stoja scenoje. Kai patenka į knygą, kurią it gerąją naujieną leidykla „paleidžia“ į žmones; kai „vizualizuojasi“ skaitytojo sąmonėje...

Pjesė stalčiuje – komos ištiktas ligonis arba mumija. „...> kurti pjesę tik kaip literatūrą – beprasmiškas užsiėmimas. Jai reikia scenos. ...> Yra dramaturgų ir pjesių, kurias įdomu skaityti ir tik kaip literatūrą. Pavyzdžiui, Beketas, Čechovas. Tačiau pastatyti šių autorių kūriniai dažnai atrodo baisiai, blogiau nei tekstas. Kad ir kaip būtų, scenoje visą laiką matai kitą „tekstą“ ir tai yra gerai.“ (p.16-17), - įsitikinęs Sigitas Parulskis.

Jo paties pjesės, pasisvečiavusios teatro scenoje, grįžta į kiek stabilesnį nei spektaklis pavidalą – knygą, gana neišraiškingu pavadinimu „3 pjesės“ (leidykla „Baltos lankos“).

Knygoje ne tik pjesės „Iš gyvenimo vėlių“, „P.S. byla O.K.“, „Nesibaigianti vienatvė dviem“, bet ir spektaklių nuotraukos, recenzijų ištraukos, interviu su dramaturgu S.Parulskiu ir režisieriumi O.Koršunovu. Tai vertinga knyga teatro istorijai ir dramaturgijai pažinti (tiek pjesės, tiek pastatymai iliustruoja tam tikrą Lietuvos teatro etapą). Betgi keistai dabar atrodo tos „pirmosios kregždės“, sugautos ir uždarytos į knygos narvelį: jos jau apskriejo ratą ir dabar skrenda iš paskos „antrosioms“. Todėl - jei ratų neskaičiuoji - gali ir suklysti vertindamas...

Iš kitų lietuvių dramaturgų S.Parulskis vis dar išsiskiria kaip ypatingai priartėjęs prie dekonstrukcinės dramos modelio. Jo pjesės itin poetiškos, metaforiškos, fragmentiškos, kategoriškai „tvirtinančios“ savo lingvistinį pradą. Kuriami personažai (kaip ir iš jų modeliuojamos situacijos) – schematiški, „girdėti“ ir jau tapę klišėmis. Juslingumas, fiziologija, deheroizacija, vienaplanis tragizmas – savybės, kurių irgi apstu dramaturgo pjesėse – esamajame laike skamba lyg varpai už tiršto rūko uždangos...

„Drįstu teigti, kad lietuviška dramaturgija yra labai nedramaturgiška. Dėl to kalti ne tik dramaturgai, bet ir pats teatras, kuriam ilgą laiką nereikėjo šiuolaikinės dramaturgijos. Metaforiniam režisūriniam teatrui, jo puoselėtai ezopinei teatro kalbai draminis veiksmas greičiau buvo kliuvinys nei formuojančioji spiralė. Lietuviška dramaturgija, kaip ir lietuviškas teatras, prisotinta prasmių, bet stokoja dramaturginės esmės – situacijų, konflikto, kad patys žiūrovai galėtų tapti veiksmo arbitrais“ (p.173), - taip šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos savitumą apibūdina O.Koršunovas.

Vis dar teigiama, kad lietuvių dramaturgija tebėra „mirties taške“. Konstatuojama, kad Lietuvoje negimsta „Šekspyras“. Kad nėra dramaturgijos tradicijų, dramaturgų mokyklų, tačiau per gerą dešimtmetį nors ir sunkiai, bet atsirado pavardžių, „įsipaišysiančių“ į lietuvių dramaturgijos „chrestomatiją“ (S.Pa-rulskis, R.Šerelytė, H.Kunčius, L.S.Černiauskaitė, M.Ivaškevičius, D.Čepauskaitė). O jei Dievas duos, tai ir toliau „turtėsime“ – gana rimtas paraiškas dramaturgo titului jau yra pateikę M.Macevičius, G.Labanauskaitė, A.Jakučiūnas ir kiti. Gal būtent „antrieji“ ir „tretieji“ yra tinkamiausias atskaitos taškas pažinti „pirmajam“?