Skirtumus tarp sostinės ir regionų sušvelnins valstybės nuostatos ir laikas

Ministras Jonas Jučas pabrėžia, kad save tebelaiko kauniečiu, dirbančiu Vilniuje. „Mano namai yra Kaune. Aš į sostinę nepersikrausčiau, kai dirbau vieną kadenciją Seime, nepadariau to ir 2006-aisiais tapęs kultūros ministru“, – tikina J.Jučas.

– Prieš beveik dvejus metus, eidamas į šį postą, žadėjote daugiau dėmesio skirti regioninei kultūros politikai. Ar iš sostinės gerai matomi visos Lietuvos kultūros reikalai ir problemos?
– Turiu pasakyti, kad man tai gerai matėsi ir iš Kauno, esančio Lietuvos viduryje. Tapus ministru, kai ką pavyko padaryti regionų labui, kai ką dar pavyks, o kažko turbūt jau ir nespėsiu. Pastaraisiais metais valstybės jubiliejiniai akcentai, didžiosios kultūros programos, finansuojamos iš biudžeto, sutelkti Vilniuje.
Regionų kultūros projektus stengiamės stipriau paremti per fondus.
– 2009-aisiais Vilnius taps Europos kultūros sostine. Tam projektui įgyvendinti skiriama dešimtys milijonų litų. Kitiems miestams ir miesteliams pasiūlyta šiemet pelnyti „Lietuvos kultūros sostinės“ titulą, varžantis dėl 100 tūkstančių litų premijos.
– Didžioji dalis tų sprendimų buvo priimta dar iki man tampant ministru. „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ yra visos valstybės įvaizdžio projektas, todėl jam tenka labai daug dėmesio ir lėšų. Europos patirtis rodo, kad įvairios šalys, kurioms buvo tekusi tokia garbinga misija, ją traktuoja skirtingai. Ne visos kultūros sostine paskelbia būtent valstybės sostinę. Tarkim, Vokietija buvo pasirinkusi Veimarą, Norvegija – Stavangerį. Mes šios programos renginius nukreipiame daugiau į išorę, o, tarkim, norvegai orientuojasi pirmiausiai į savo miesto, paskelbto Europos kultūros sostine, gyventojus: ką jiems tai duos. Yra tam tikri bendri reikalavimai Europos kultūros sostinei, tačiau programų koncepcijos gali būti labai įvairios.
– Ministerijos tinklalapyje pasirodė pranešimas, kad vidaus auditas tikrina, kaip viešoji įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ atsiskaito už projektams gautų lėšų panaudojimą. Ar šis patikrinimas susijęs su konkrečiais įtarimais?
– Kai kas bando teigti, esą ministras specialiai užsiundė auditą. Nieko panašaus. Tai buvo iš anksto numatytas planinis patikrinimas. Nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ yra didžiausio masto kultūros projektas Lietuvos istorijoje. Jis finansuojamas iš valstybės biudžeto, kitaip sakant, iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Dalis lėšų skiriama per Kultūros ministeriją, kuri atsakinga už šios programos skaidrumą ir efektyvumą. Todėl visai natūralus ministerijos reikalavimas, kad pinigai būtų naudojami tikslingai, išlaidų pagrįstumą įrodant išsamiomis ir aiškiomis ataskaitomis. Viešoji įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ vengia pateikti išsamias išlaidų sąmatas, iki šiol negautos 2007 metų antrosios pusės projektų ataskaitos. Toks patikrinimas yra ir tam tikra prevencija. Nė vienas litas iš biudžeto neturi būti iššvaistytas vėjais.
– Lietuvos žmonės tikėjosi, kad minėdami savo šalies vardo paminėjimo tūkstantmetį pamatys lietuvišką istorinį filmą, kurį žadėta sukurti. Ar su tokiais lūkesčiais jau reikia atsisveikinti?
– Deja, taip. 2009-aisiais tokio filmo neturėsime, nes jam sukurti reikia mažiausiai 10 milijonų litų. Kultūros ministerija šiam tikslui lėšų gavo labai nedaug. Jų pakako tik konkursui filmų scenarijams sukurti ir dviem atrinktiesiems patobulinti. Realiausios prognozės, kad pirmiausiai bus kuriamas filmas apie Žalgirio mūšį, nes 2010 metais minėsime jo 600-ąsias metines. Manau, kad kai baigsis visos didžiosios šventės ir programos, reikėtų pastatyti ir filmą apie Margirį, kurio paraišką pateikė režisierius Šarūnas Bartas. Istorinio filmo sukūrimą turi palaiminti Vyriausybės strateginio planavimo komitetas, tada ir premjeros sulauksime greičiau.
– Šalies teatralai skundžiasi, kad įstrigusi teatrų reforma, valstybė nevienodai dėmesinga valstybiniams ir privatiems teatrams. Rudenį atsistatydinę Kauno dramos teatro vadovai kaltino Kultūros ministeriją atsainiu požiūriu: esą ji neįsigilino į specifines šiuo metu rekonstruojamo teatro problemas.
– Per aštuoniolika nepriklausomybės metų Lietuvos teatro padangėje dar niekada nebuvo taip šviesu. Salės pilnos žiūrovų, žmonės į garsiausius spektaklius negauna bilietų, mūsų režisieriai Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas savo spektakliais garsina Lietuvą užsienyje, Rimas Tuminas pakviestas vadovauti teatrui Maskvoje. Galėčiau ilgai vardyti mūsų teatralų pavardes ir jų kūrybinius laimėjimus. Žinoma, problemų teatruose yra, jas aptariame ministerijos sudarytoje darbo grupėje. Vien naujas Teatro įstatymas jų nepadės išspręsti, reikėtų ir pataisų Darbo kodekse. Dėl Kauno dramos teatro noriu pabrėžti, kad iš tiesų jokios krizės nebuvo. Buvo kelių žmonių, labai gerai išmanančių viešųjų ryšių technologiją, triukai. Ministerija, atsižvelgdama į šio teatro situaciją, buvo jam labai ženkliai padidinusi darbo užmokesčio fondą. Tačiau tų lėšų tuometiniai vadovai nesugebėjo tikslingai paskirstyti, piniginiuose reikaluose stigo viešumo ir skaidrumo.