Pianistė K. Pancernaitė: koncertas – rytoj, šiandien apie tai negalvoju

Ar konkurencija visada padeda tobulėti, ar vis dėlto kasdienė kova už būvį verčia bėgti paskui, užmirštant savąjį aš ir gyvenimą šiandien?

Su pianiste  Karolina Pancernaite – pokalbis apie tai, kaip kinta žmogus skirtingose gyvenimo terpėse. Pianistei teko pagyventi Londone – daug įtampos keliančiame mieste. Ko jis išmokė ir ko teko atsisakyti tam, kad atrastų gyvenimo prasmę, kūrybinę laisvę kasdienybėje? Diskusija su K.Pancernaite – iš Glazgo botanikos sodo.

– Besiruošdama mūsų pokalbiui klausiausi epizodo iš Urtės Karalaitės tinklaidės "Greito gyvenimo lėti pokalbiai", kuriame estų rašytojas ir kultūrologas Reinas Raudas pasakoja, kad apdovanojimų ar etikečių "geriausias, žymiausias" nelaiko savo gyvenime svarbiais. "Malonu, bet nesvarbu", – sako R.Raudas. Koks yra tavo santykis su laimėjimais ir pripažinimu?

– Mano santykis dvilypis. Buvo laikas, kai pripažinimo labai trūko, o buvo laikas, kada jį gavau, bet jis mano gyvenimui labiau darė blogą nei gerą įtaką. Pirmą kartą tą trūkumą patyriau, kai išvykau studijuoti į Londoną ir staiga iš mažos pianistų grupelės Lietuvoje patekau į labai plačius vandenis. Londone mane kaip muzikantę lygino viso pasaulio kontekste. Lietuvoje buvau pripratusi prie palaikymo ir paskatinimų, tačiau Londono karališkojoje akademijoje jau pirmame kurse turėjai pats žinoti savo vertę ir pasitikėti savimi be kitų pagalbos.

Mums, kaip atlikėjams, yra svarbu nebijoti bandyti, eksperimentuoti. Anksčiau ar vėliau supranti, kad net ir nesėkmingas bandymas buvo prasmingas, suteikė naudos, patirties ir žinių.

Pirmaisiais metais iš savo fortepijono profesoriaus Christopherio Eltono labai laukdavau patvirtinimo, kad tai, ką darau grodama, yra gerai. Jis stipriai koncentravosi į produktyvų darbą, pamokos tempas dažnai būdavo labai greitas ir informacijos kiekis tikrai nemažas. Pradžioje man buvo sunku kalbėti apie asmeninius, psichologinius sunkumus ir išgyvenimus pamokoje, tad pirmais metais dėmesio asmenybei stiprinti ir dvasiniam tvirtumui daug nebuvo. Jis mano išgyvenimus apibrėždavo paprastai, bet teisingai – kultūrinis šokas.

Bakalauro studijoms Londone artėjant prie pabaigos, man pavyko atrasti sveiką vidinį pasitikėjimą savimi, komplimentų labai nebereikėjo. Baigusi mokslus Londonde, atvykau tęsti magistrantūros studijų Škotijoje, kur įvyko įdomi atvirkštinė reakcija. Atvykusi iš metropolitiškojo Londono, maniau, kad Glazge mane tuoj pat pastebės, įvertins. Aš tikėjausi, kad čia į mane bus tuoj pat atkreiptas dėmesys. Tada supratau, kad pernelyg didelis pasitikėjimas man truputį kalė per galvą (juokiasi). Tad manau, kad pasiekimai gali būti sveika priemonė tobulėti, bet gali ir pakenkti. Dabar, žvelgdama į praeitį, tikiu, kad studijų metais jauniems žmonėms komplimentų gailėti vis dėlto nereikia. Jų galima pasakyti ir per daug, nes anksčiau ar vėliau gyvenimas vis tiek viską sudėlios į savo vietas. Gyvenimas su žema saviverte yra gana sudėtingas – tuomet sunku rasti prasmę ir motyvaciją muzikuoti, ypač nuolatos girdint už sienos genialiai grojančius bendraamžius.

Kalbant apie muziką, mes grojame, nes norime kuo nors pasidalyti, ką nors ištransliuoti, parodyti savo interpretaciją ar savo išgyvenimus. Tačiau, jeigu nesi įvertintas aplinkinių, šanso pasidalyti savo kūryba negausi. Dėl to yra didelis ryšys tarp pripažinimo ir galimybių pristatyti savo kūrybą. Jeigu visas pasaulis galvos, kad nieko gero nesukuri, tai menininkas ir neturės galimybės savo darbo parodyti. Siekti pripažinimo gali būti varomoji jėga, nes tai atlikėjui suteikia šansą dalytis savo muzika, o tai yra labai svarbu.

Akademijoje Londone galimybę koncertuoti gaudavo tie studentai, kuriuos rekomenduodavo pati institucija. Juk būdamas antrakursis ir parašydamas koncertų organizatoriams "Regents Hall" salėje koncerto negausi. Tad aš to pripažinimo labai norėjau ne tam, kad paglostyčiau savo ego, o kad galėčiau koncertuoti ir būti scenoje. Išsinuomoti salę ir joje vienai pakoncertuoti nėra smagu, juk visa muzikos esmė yra ja dalytis. Jeigu niekas nenori klausytis, tuomet ir groti nelabai nori.

– Kaip vystėsi tavo vidinis aš ir muzikinė asmenybės pusė dviejose skritingose terpėse? Londonas – milžiniška konkurencija, greitas gyvenimo tempas, kova už būvį ir Glazgas – draugiška ir palaikanti aplinka, ramus gyvenimo tempas, individualumo paieškos.

– Londone yra svarbu prioritetai. Kūriniai turėjo būti atliekami kuo techniškiau, švariau ir greičiau. Egzaminuose pianistai rinkdavosi kuo sunkesnius kūrinius. Galiausiai tiesiog bėgdavau paskui šiuos kriterijus, net jeigu ir sukdavo pilvą (juokiasi). Glazge, žinoma, reikalauji iš savęs kokybės, tačiau nėra taip, kad tave kažkas iš paskos plaka. Būdama Glazge pradėjau ieškoti savo autentiško balso, stengiausi nebijoti išbandyti įdomesnių interpretacijų. Prie to, žinoma, prisidėjo ir mano dėstytojas, puikus pianistas Petras Geniušas, kuris, kalbant apie muziką, yra labai liberalus ir originalus.

Glazgo mokykloje individualumas yra labai vertinamas, o Londone dažnai bijodavau grodama atlikti kažką kitaip, stengdavausi neišeiti iš standartinių ribų. Viskas, kas likdavo, tai bėgti švarumo, tikslumo ir technikos maratoną. Kartais galėjai likti pažemintas ar sugėdintas netgi viešose meistriškumo pamokose, jei tavo atlikimas, kaip sakoma, išėjo iš ribų. Tad dažnai rinkdavausi saugų kelią – sekti normomis. Studijuodama konservatorijoje Glazge atradau drąsos groti taip, kaip man atrodė įdomu ir savita. Tiesa, kai studijuoijame bakalaurą, muzikinis mąstymas nėra dar visiškai susiformavęs, tad koncentruotis į standartizuotą atlikimą nėra taip jau ir blogai, tačiau vis dėlto tikiu, kad galima atrasti geresnę pusiausvyrą. Manau, kad mums, kaip atlikėjams, yra svarbu nebijoti bandyti, eksperimentuoti. Anksčiau ar vėliau supranti, kad net ir nesėkmingas bandymas buvo prasmingas, suteikė naudos, patirties ir žinių.

– Pakalbėkime apie muzikos srityje vyraujantį profesorių sudievinimą. Kaip tu žiūri į šią tradiciją – dėstytojus pernelyg gerbti ir jų prisibijoti?

– Manau, Lietuvoje yra išlikusi labai didelė pagarba mokytojui, tai, manau, nėra blogai. Mano mama yra mokytoja ir aš atsimenu, kaip pagarbiai ji kalbėdavo su mano mokytojais. Gyvendama Londone į savo profesorių elektroniniuose laiškuose ilgą laiką kreipiausi "Jūs" iš didžiosios raidės – tai anglų kalboje nėra taikoma. Tik vėliau kažkas pasakė, kad anglų kalboje "Jūs"‘ ir "jūs" nesiskiria. Atsimenu, kaip mano bendrakursiai į profesorių kreipdavosi "Hi, Chris". Labai nustebau, kai sužinojau, kaip jie Britanijoje familiariai bendrauja.

Savo profesoriaus Londone nesudievinau, tačiau tarp mūsų ilgai buvo didelis emocinis atstumas. Nepaisant to, jis buvo vienintelis vyresnis žmogus, į kurį būdama ten galėjau kreiptis patarimo ir išsakyti savo problemas. Klausdavau savęs, kodėl negaliu jam pasakyti, juk jis yra mano pagrindinis vedlys. Tad, išvaikiusi visas baimes, nusprendžiau nebijoti atvirai kreiptis dėl įvairių problemų. Visada nustebdavau, kad toks užimtas žmogus visada skirdavo tiek laiko ilgiems atsakymams parašyti ir padėdavo man judėti į priekį ar ištiesdavo pagalbos ranką. Kai jaunam studentui reikia pagalbos ar padrąsinimo, manau, kiekvienas save gerbiantis dėstytojas ras laiko tam studentui padėti. Atsimenu, kai pradėjau atviriau bendrauti su savo profesorium Londone, pagerėjo viskas, net ir pačios pamokos kokybė. Kai studentas nebijo atsiskleisti, dėstytojas geriau supranta, ko jam reikia – gal padrąsinimo, o gal, atvirkščiai, iššūkių.

Manau, verta paminėti, kad dėstytojo sąvoka muzikiniame lavinime yra kiek kitokia nei tradicinėse mokymo institucijose. Studijuodami muziką su dėstytojais susitinkame daug dažniau nei studentai, lankantys bendras paskaitas. Tad ir pats ryšys yra daug glaudesnis, o bendravimas su jais mums padaro didesnę įtaką.

– Prieš metus pabaigei magistro studijas ir oficialiai gali vadintis atlikėja. Kokią nuomonę susidarei apie koncertuojančio pianisto karjerą? Ar kartais neatrodo, kad tai per daug iš gyvenimo atimanti specialybė?

– Man surasti santykį tarp profesinės veiklos ir savęs buvo labai sunku. Dažnai koncertinis gyvenimas darė per didelę įtaką mano asmeniniam gyvenimui. Negalėjau nubrėžti ribos, kur prasideda mano kaip žmogaus gyvenimas ir kur prasideda mano profesija – darbas. Visi žinome posakį "Parsinešti darbą namo". Būtent taip ir buvo. Visada parsinešdavau savąjį po darbo valandų. Jeigu aš nervindavausi dėl koncertų, tai išstumdavo visa kita ir jų laukimas neapleisdavo pagrojus ir ryte, ir vakare, ir naktį. Tiesiog niekaip negalėjau nubrėžti ribos.

– Bet ar mes galime dėl to pykti – juk tokią profesiją pasirinkome patys ir toks gyvenimo būdas yra tarsi ir normalus?

– Manau, kad ne. Praeitą vasarą aš gerokai perdegiau ir emociškai išsekau. Tikrai buvau pasiekusi dugną. Supratau, kad taip įvyko dėl to, kad visas mano gyvenimas susijaukė į vieną didelį chaosą – mano darbas, santykis su draugais, šeima, pomėgiai, miegas, maistas. Tada  suvokiau, kad jeigu nieko nekeisiu, į muzikos atlikimo meno profesiją galiu uždaryti duris tą pačią minutę ir net nežiūrėti į tą pusę. Taip gyventi yra neįmanoma ir manau, kad geri atlikėjai taip tikrai negyvena. Jie moka nubrėžti ribą tarp darbo ir poilsio. Visada žinojau, kad stresas, kurį patirdavau savo profesijoje, okupuodavo mano kaip žmogaus gyvenimą. Pakeisti savo įpročius iš pagrindų man pavyko tik tada, kai nebegalėjau judėti pirmyn. Tarsi žmogui reikia stipraus smūgio, kuris jį supurtytų. Kitaip visą laiką balansuotum, prisitaikytum ir nesiruoštum nieko iš pamatų keisti.

Taigi, pasiekusi tokį tašką, nusprendžiau nubrėžti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Man tai padaryti padėjo mintys apie dėkingumą. Džiaugtis tuo, ką turiu, ir stengtis tai vertinti. Supratau, kad turiu labai daug, bet negaliu tuo džiaugtis, nes viską į šalį dažnai nustumdavo pasirodymai.

Kiekvieną dieną pradėjau užsirašinėti dalykus: "mano sveikata yra gera ir kaip man pasisekė", "aš nesergu", "aš neturiu didelių problemų", "kokius turiu nepaprastus draugus ir draugą", "kokie gražūs mano namai", "aš galiu nusipirkti gražią dekoraciją ir pagyvinti savo namus", "aš galiu nueiti į restoraną ir suvalgyti kažko skanaus". Tada susimąstai, kiek daug žmonių to neturi! Taip! Vardydama tuos gerus dalykus viduje tiesiog susprogstu iš džiaugsmo.

Paprastai kelias dienas prieš koncertą būdavo sunku užsiimti kasdienine veikla ir tuomet pamaniau, o kas atsitiks, jeigu vyks koncertai kiekvieną savaitę? Tai reikštų, kad niekada negalėčiau užsiimti normalia veikla – niekada negalėčiau gyventi savo įprasto gyvenimo. Dabar sau pasakau: koncertas – rytoj, šiandien apie tai negalvoju. Nenoriu prarasti savo normalaus gyvenimo ir būti atlikėjo profesijos įkaitu. Kai priėmiau tokį sprendimą, žymiai pagerėjo mano darbo kokybė ir rezultatai.

Kai muzikantai nebijo pasirodyti pažeidžiami ir prabilti apie sunkumus, jie padeda klausytojams geriau suprasti atlikėjų gyvenimą ir labiau vertinti jų darbą.

– 2019 m. rudenį abi dalyvavome M.K.Čiurlionio pianistų konkurse. Ko pasisėmei iš pasiruošimo ir paties konkurso? Galbūt pavyko išbandyti naują gyvenimo būdą ir besiruošiant atrasti pusiausvyrą, kurios ilgai ieškojai?

– M.K.Čiurlionio konkursas man buvo viena geriausių patirčių ir vienas didžiausių iššūkių. Lietuvoje groti man visada buvo sunku, ypač dėl to, kad išvykau studijuoti į užsienį. Šiame konkurse dalyvauti norėjau visada, bet, atvirai kalbant, jo prisibijojau. Matydavau savo draugus, dalyvavusius ankstesniuose M.K.Čiurlionio konkursuose, ir žavėdavausi jų puikiu nusiteikimu bei sveiku požiūriu visko per daug nesureikšminti.

Iki paskutinės minutės delsiau užsiregistruoti, nes nenorėjau vėl pakliūti į streso pinkles ir grįžti prie blogų įpročių. Norėjau viską pradėti iš naujo ir išsiugdyti tinkamą požiūrį. Besiruošdama stengiausi save nuteikti pozityviai, koncentravausi į patį procesą. Išbandžiau ir kitą taktiką – įsivaizduoti blogiausią scenarijų, kas bus, jei pasirodysiu labai prastai. Supratau, kad tai absoliučiai nepakeis mano gyvenimo, o kitiems įrodyti nieko neprivalau.

Didžiausias pasiekimas besiruošiant šiam konkursui buvo tas, kad sugebėjau atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir gyvenimo. Mano pagrindinis tikslas buvo mėgautis procesu ir išsimiegoti prieš pasirodymą (juokiasi). Turiu pripažinti, kad trijų turų konkursuose atsiriboti nuo muzikos nepavyksta. Tik nulipusi nuo scenos po pirmojo turo turėjau galvoti apie antrojo turo programą ir groti toliau. Tačiau, žvelgdama į praeitį, žinau, kad padariau pažangą pusiausvyros paieškose. Dėl to esu labai patenkinta ir tai man buvo didžiausias laimėjimas M.K.Čiurlionio konkurse.

– Kas suteikė drąsos ir pasitikėjimo pakeisti savo įpročius?

– Perskaičiau Claude M.Steineris knygą "Scenarijai, kuriais gyvena žmonės", kurioje autorius bandė įrodyti, kaip žmonės gali pakeisti bet kokį įprotį, būseną ar nusistatymą, nes viską gavome iš aplinkos. Kitaip tariant, mes su tuo negimėme. Perskaičiusi šią knygą, supratau, kad dalykai, kurie manyje man trukdo, nėra amžini. Tai tarsi virusas, atėjęs iš aplinkos, bet jį galiu įveikti. Šis suvokimas, kad galiu įvairius įpročius pakeisti, man labai padėjo.

– Pakalbėkime apie "viskas arba nieko" požiūrį. Nors Lietuvoje karantinas pasibaigė dar birželio mėnesį, Jungtinėje Karalystėje jis tęsėsi gerokai ilgiau. Jungtinėje Karalystėje sustojo koncertai, pasirodymai ir sustojo mūsų, muzikantų, karjeros, tad "viskas arba nieko" požiūris taip pat prarado prasmę. Kur šiuo metu semiesi įkvėpimo?

– Karantinas visus privertė pasijusti labai nereikšmingus ir nereikalingus. Ypač menininkai jaučia, kad jų kūrybos niekam nereikia. "Viskas arba nieko" požiūris su karantinu nieko bendra neturi. Jis buvo ir anksčiau. Aš kaip ir daugelis dažnai norėjau, kad būtų "viskas", o ne "truputį" arba "nieko". Jeigu dalyvaudavau kažkokiose perklausose, norėjau laimėti, nes galvojau, kad tik tada pasiekiau tikslą. Bet manau, kad reikia pamąstyti, o kas bus paskui. Galbūt aš nelaimėjau, bet kokią didelę patirtį gavau! Reikėtų negalvoti apie kraštutinumus, juk kažkokia viena nesėkmė manęs kaip žmogaus, mano vertės neapibrėžia. Pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio konkurse nors ir nepatekau į finalą, bet kiek aš daug išmokau! Manau, ne visada reikia turėti tikslą laimėti, nes jis dažnai neišsipildo, o ir dažnai tai ne nuo mūsų priklauso. Neįgyvendinus tikslo laimėti, būna labai sunku, todėl pravartu turėti kitą tikslą. Mano tikslas M.K.Čiurlionio konkurse, kaip jau minėjau, buvo mėgautis patirtimi, prieš pasirodymą išsimiegoti ir maloniai papusryčiauti (juokiasi).

– Karantino metu pradėjai domėtis fotografija. Kaip tai nutiko? Gal laimingo menininko receptas – universalumas?

– Kai prasidėjo karantinas, labai skatinau save skambinti fortepijonu. Tačiau pamačiusi, kad tai tęsis ne vieną mėnesį, nusprendžiau skirti laiko užsiimti fotografija. Tuo metu tam jutau didesnę trauką ir susidomėjimą. Visada žavėjausi kitų fotografų darbais, bet niekada neturėjau pakankamai laiko ir priemonių, o gal ir drąsos pabandyti. Per karantiną atsirado langas nuoširdžiai įsigilinti į kitą meno formą ir mokytis fotografijos meno. Taip pat pamaniau, kada dar, jei ne dabar, turėsiu laiko susipažinti su šia įdomia sritimi.

Pandemijos metu reikėjo susitaikyti su begale atšauktų planų ir koncertų. Neturėjimas jokios artimiausios pasirodymo datos šiek tiek atbaido motyvaciją toliau groti daug valandų per dieną.

– Manau, kad fotografija pianistui turėtų būti atgaiva, nes su fotoaparatu rezultatą gauni žymiai greičiau, nei sėdėdamas prie fortepijono. Į muziką reikia įdėti tiek pastangų ir laiko, kad kaip menininkas gautum bent truputį kūrybinio malonumo! Kalbėdama apie muzikinio instrumento įvaldymą, manau, kad progresas vystosi labai lėtai. Ypač šiuolaikinis pasaulis yra smarkiai nutolęs nuo klasikinės muzikos ir tai turi įtakos tiek klausytojams, tiek mums, atlikėjams.

– Taip, tą labai pajuntu dirbdama su savo mokiniais. Pastebiu, kad daugelis tikisi, kad per keletą pamokėlių išmoks groti fortepijonu. Tada pamato daug natų ir dažnas praranda susidomėjimą, nes rezultatas dar labai toli.

– Aš visada stebiuosi paradoksu, kad, nors esame profesionalūs atlikėjai, paėmus 80 puslapių vieno kūrinio natų knygą linksta kojos. Atrodo, kad neįmanoma įveikti tokio Everesto! Juk po tiek metų grojimo jau niekas mūsų stebinti neturėtų. Tačiau kiekvienas naujas kūrinys – lyg darbas nuo nulio, o tai, manau, vienas sunkiausių dalykų mūsų profesijoje – nuolatinis šokinėjimas nuo specialisto iki diletanto.

– Sutinku! Studijų metu dažnai tave, kaip muzikantą, vertina pagal tai, kiek daug repertuaro žinai ir per kiek laiko jį išmokai. Kartais visai nesvarbu, kokios jis kokybės. Savo bakalauro studijų metais visą laiką mokiausi naujų kūrinių, bet nespėdavau į juos įsigilinti. Dabar visai atvirkščiai. Noriu sugrįžti prie senų kūrinių ir juos pažinti iš esmės.

– Pokalbio pabaigai – dvi mintys: "Gyvenime žmogus ieško lengviau" ir "Gyvenime žmogus ieško įdomiau". Kokia tavo gyvenimo filosofija?

– Panašu, kad patys būdami muzikantai nuo kitų kolegų slepiame sunkumus, nes nenorime pasirodyti prastesni, mažiau talentingi. Bet taip palengvėja, kai viskuo pasidaliji ir pamatai, kad visi turime sunkumų. Pradėjau labai vertinti žmones, kurie nebijo pasidalyti savo išgyvenimais. Taip atsiverdami, mes padedame kitiems parodyti, kad nieko tokio yra bijoti, kažko nemokėti. Kai pati tapau atviresnė, supratau, kad galima kartais prastai jaustis ir aš ne viena. Man buvo labai naudinga pažinti žmones, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė labai stiprūs, pasitikintys savimi, pozityvūs, tačiau perėjo visus sunkumus lygiai taip pat, kaip ir aš. Taip pat ne muzikantai gali pamatyti kitą mūsų gyvenimo pusę, kuri yra mažiau graži, bet tikra. Galbūt tuomet klausytojas imtų labiau vertinti muzikantų darbą, koncertus. Taigi nauda dvipusė. Kai muzikantai nebijo pasirodyti pažeidžiami ir prabilti apie sunkumus, jie padeda klausytojams geriau suprasti atlikėjų gyvenimą ir labiau vertinti jų darbą. Dažnas žmogus, matantis muzikantus grojant, susidaro įspūdį, kad jiems tai nieko nekainuoja, o scenoje pamiklinti pirštus yra vieni juokai.

Bet grįžtant prie "lengviau ar įdomiau". Aš dabar noriu lengviau. Tačiau lengvai nėra neįdomiai, nes, kai būna labai sunku, tai nebūna labai ir įdomu. Būna tiesiog sunku.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Senis

Senis portretas
Turtingu tevu vaiko pilosopijos? Sugadina vaikus turtai

...,labai megstu PIANISTINE MUZIKA...

...,labai megstu PIANISTINE MUZIKA... portretas
vakare MALONIAM nusiRAMINIMUI per INTERNETA pasiKLAUSAU BETHOVENO PJESE ELIZAI... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių