P.Gaidys: kūrybinės odisėjos pėdsakais

Gegužės 24-ąją režisieriui Povilui Gaidžiui sukaks 70... Birželio 2-ąją Muzikiniame teatre – šventinis Maestro kūrybos vakaras.

Kraitis – įspūdingas

44 kūrybos metai teatre... Lietuvos teatro istorijoje tėra du tokie ištvermingieji. Toks buvo Juozas Miltinis. Toks yra Povilas Gaidys, buvęs ilgametis Klaipėdos dramos teatro vyriausiasis režisierius, kurį laiką teatro vadovas ir dabartinis teatro meno vadovas.

Šiemet kovą suėjo 44 metai, kai tuomet jaunutis GITIS’o absolventas buvo paskirtas Klaipėdos dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi ir visam laikui savo gyvenimą susiejo su Klaipėda, su jos tuomečiu vieninteliu kultūros švyturiu.

Milžiniškas ne tik metų teatre skaičius. Įspūdingas ir kūrybos kraitis – kone 80 pastatymų, beveik 20 vaidmenų kino ir televizijos filmuose, 10 režisuotų radijo pjesių ir vienas sceninis vaidmuo (40-aisiais režisieriaus kūrybinės odisėjos metais S.Račkio režisuotuose Č.Dikenso “Pikviko klubo užrašuose” P.Gaidys sukūrė įspūdingą pagrindinio veikėjo Semiuelio Pikviko portretą) - toks pat neprilygstamas, kaip ir pats jo kūrėjas.

P.Gaidžio kūrybos metus drąsiai galėtume vadinti odisėja. Stulbina ir jos trukmė, ir ištikimybė savajam teatrui, nors būta ne vieno kvietimo svetur. Stulbina ir kūrybinė P.Gaidžio ištvermė. Gal todėl ir lyginamas su laivo kapitonu, įveikusiu visas audras, ištvėrusiu laiko pokyčius, o svarbiausia – šitiek metų sugebėjusiu išsaugoti savąją įgulą – kūrybingą, stabilią aktorių trupę.

Užsikrėtė teatru

Tarp Kupiškio ir Panevėžio dunkso nedidelis Subačiaus miestelis. Ten 1937 metais gegužės 24-ąją ir gimė P.Gaidys. Abu tėvai buvo artistiškos natūros. Tėtis vaidindavo vadinamuosiuose klojimo spektakliuose, gerai atlikdavo komiškus vaidmenis, mama garsėjo kaip tų spektaklių artistų grimuotoja. Tokios tatai P.Gaidžio teatrinės ištakos.

Vaikystėje svajojo arti tėvų žemę. O jos tebuvo viso labo trys hektarai. Subačiaus pradinę baigusį tėvai įkurdino Panevėžyje tęsti mokslų pirmojoje berniukų gimnazijoje. Pirmą kartą teatrą pamatė būdamas ketverių penkerių metų. Teta, dirbusi Panevėžio dramos teatre, nusivedė į spektaklį. Lyg pakerėtas per pertrauką stebėjo, kaip apšvietėjai keičia prožektorių spalvotus filtrus. Tokie tatai pirmieji teatriniai įspūdžiai.

Kai per Lietuvą persiritusi kolūkių steigimo banga pasiekė Subačių, tėvukas metė tuos savo tris hektarus ir su šeima persikėlė į Vilnių. Mokslai tęsėsi 7-ojoje vidurinėje. P.Gaidžio klasėje mokėsi būsimieji garsūs aktoriai Rolandas Butkevičius, Rimgaudas Karvelis ir būsimasis režisierius Vytautas Čibiras. Ten, mokykloje, P.Gaidys ir užsikrėtė teatru. O “užkrėtė” literatūros mokytoja P.Lukošienė, aktoriaus B.Lukošiaus žmona. Jos dėka auklėtiniai pamatydavo ir premjerinius, ir ankstesnius pastatymus, net aptardavo juos, pasikviesdavo aktorius.

Iš aktoriaus – režisierius

Baigęs vidurinę buvusio bendramokslio ir tuomečio būsimo aktoriaus R.Karvelio paskatintas P.Gaidys įstojo į Valstybinę konservatoriją.

1958 metais, įgijęs aktoriaus diplomą, P.Gaidys buvo kviečiamas į Klaipėdos dramos teatrą aktoriumi, bet išvyko studijuoti režisūrą į Valstybinį A.Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. Kursą rinko ištikimi Stanislavskio pasekėjai, vieni įžymiausių to meto pedagogų, šviesiausio atminimo asmenybės Marija Knebel ir Aleksejus Popovas.

P.Gaidžio kūrybinės odisėjos pradžia buvo labai nelengva. Ji prasidėjo 1963 metų pavasarį. Jam tuomet tebuvo 26-eri. Vienintelis Lietuvos teatro istorijoje tokio amžiaus vyriausiasis teatro režisierius.

Štai kaip legendinė pedagogė profesorė Marija Knebel atsiliepė apie savo buvusį mokinį: “Povilas Gaidys buvo pats jauniausias. Labai mėgo humorą ir turėjo didelį polėkį komedijos žanrui. Jo charakterio savybės vėliau gražiai atsiskleidė teatre. Povilui Gaidžiui būdingas itin harmoningas ir aiškus pasaulio matymas. Scenoje jis sugeba paprastai kalbėti apie pačius sudėtingiausius gyvenimo reiškinius”.

1963-iųjų pavasarį Klaipėdos dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi paskirtas P.Gaidys rudenį sukūrė diplominį spektaklį – V.Višnevskio “Optimistinę tragediją”. Pastatymas buvo pripažintas reikšmingu teatro įvykiu, atvėrė kelius į didžiąją dramaturgiją ir į žiūrovų širdis.

Savita mokykla

Jau kūrybinio darbo pradžioje, kai scenoje ėmė gyvuoti jo režisuoti A.Diuma “Trys muškietininkai”, K.Gocio “Karalius Elnias”, I.Kočergos “Laiko meistrai”, V.Majakovskio “Pirtis”, K.Sajos “Poliglotas. Abstinentas”, kiti pastatymai, imta kalbėti apie savitą P.Gaidžio mokyklą, kurioje vyrauja didelė išmonė, laki režisieriaus fantazija, įgimtas humoras, nuostabi aktorių improvizacija.

P.Gaidžio režisuotose komedijose tarp daugelio kitų bruožų, teatrologės I.Aleksaitės pastebėjimu, ryškus “mokėjimas kurti charakterius. Juose visuomet slypi neabejotinas grotesko elementas, stiprus satyrinis užaštrinimas. Personažas apsivelka groteskine spalvinga forma lyg permatomu šydu, ir per jos spalvotą prizmę žaižaruoja visa psichologinių jausmų gama. Geriausi V.Majakovskio “Pirties“ aktoriniai darbai ir komiškos scenos remiasi šiuo išieškotu režisieriaus principu”. Režisūrinėje K.Sajos dipticho “Poliglotas. Abstinentas” interpretacijoje, teatro kritikės T.Rostovaitės žodžiais, ryškus vienas būtiniausių tragikomedijos žanro bruožų – netikėtumas, išaugęs iki paradokso. K.Sajos dipticho pastatymas rodė Klaipėdos dramos teatrą sėkmingai įvaldžius sudėtingiausią komiškumo formą – tragikomediją.

Komedijos meistras

Teatrologų teigimu, P.Gaidys mėgsta pasinerti į neramią tragikomišką stichiją, į šviesos ir šešėlių žaismą. Tarp ryškiausių šviesos ir šešėlių žaismo pavyzdžių – J.Marcinkevičiaus “Čičinsko” pastatymas, gilus, polifoniškas, tinkamo šiai pjesei meninio pavidalo ir intonacijos.

P.Gaidys vis grįžta prie mėgiamo komedijos žanro ir kaskart pateikia staigmenų. Tarp ryškiausių, be jau minėtųjų, P.Gaidžio režisuotų spektaklių, kuriuose, be kita ko, buvo atvertos naujos kūrinio prasminės gelmės, yra V.Šekspyro “Du veroniečiai”, “Venecijos pirklys”, “Daug triukšmo dėl nieko”, V.Merežko “Nakties žaidimai”, H.fon Kleisto “Sukultas ąsotis”, B.Brechto “Ponas Puntila ir jo tarnas Matis”, R.Harvudo “Kvartetas”, N.Saimono “Banketas”, E.E.Šmito “Paleistuvis”.

Dramos link

P.Gaidys – netikėtumų meistras. Kai tik atgydavo kalbos apie bręstantį Klaipėdoje komedijos teatrą, jis, užuot įrodinėjęs, kad tai netiesa, nelauktai ir ne sykį yra keitęs kryptį link dramos ir tragedijos. Tarp iškiliausių šių žanrų pastatymų – Sofoklio “Karalius Edipas”, V.Šekspyro “Koriolanas”, B.Sruogos “Milžino paunksmė”, J.Glinskio “Po Svarstyklių ženklu”, M.Gorkio “Dugne”, B.Brechto “Motušė Kuraž”, Just Marcinkevičiaus “Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra”, J.Grušo “Herkus Mantas” ir daugelis kitų.

Šie pastatymai atskleidė P.Gaidžio talento savitumą. Kaip teigia teatro kritikė G.Mareckaitė, “ savitumą sudaro niekur neišmokstama savybė – gerumas. Ir dar – Povilas Gaidys išmintingas ir kupinas humoro – šviesaus, liūdno, kandaus. Pro laiko dulkes, pro žodžių sąvartas, pro storą tradicijų sluoksnį Povilas Gaidys “išprovokuoja” kiekviename kūrinyje tai, kas iš tikrųjų aktualu mums šiandien”.

Į žvaigždes

Just.Marcinkevičiaus draminės trilogijos “Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra” pastatymus galima vadinti vienais ryškiausių P.Gaidžio kūrybos perlų. Režisieriaus kelias į Just.Marcinkevičiaus draminę trilogiją prasidėjo daug kam netikėtai – poezijos spektakliu “Krintančios žvaigždės” – naujausių teatro ieškojimų išraiška, įrodžiusia, kad ir santūrioji lietuviška lyrika gali būti emocinis smūgis, pakankamas pagrindas scenos gyvenimui.

Praėjus nemažai metų po šių istorinių pastatymų, poetas, dramaturgas Just.Marcinkevičius pasveikinime Teatro dienos proga rašė: “Dėkingas likimui už tai, kad jis mus suvedė. Prisimenu Jūsų “Mindaugą” gastrolių Vilniuje metu, šūksnius “bravo!”. Tai buvo tais laikais neįprasta girdėti. Jei ne Jūs, Povilai, neturėčiau Klaipėdoje nei “Mindaugo”, nei “Mažvydo”, nei “Katedros”… Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad turime Jus, kad turime tokį režisierių, šitiek metų dirbantį viename teatre, kad turime tokius aktorius. Didžiuojuosi pažintimi ir draugyste su Jumis. Tai, ką padarėte su mano trilogija, liks teatro istorijoje kaip reikšmingi darbai”.

Reikėjo drąsos

Yra visa puokštė Povilo Gaidžio pastatymų, kurie sovietiniais laikais “ideologiniu atžvilgiu” aukštiems valdžios pareigūnams kėlė baimę. Ne vienas pastatymas buvo net draudžiamas rodyti. Ir vis dėlto valdžia turėjo pripažinti akivaizdžias kūrybines P.Gaidžio pastatymų naujoves. Tarp ryškiausių jo disidentinių pastatymų – Just.Marcinkevičiaus “Mažvydas”, A.Kopkovo “Dramblys”, V.Merežkos “Proletarinis laimės malūnas”, A.Kulišo “Amžinas maištas”, V.Majakovskio “Pirtis”.

Just.Marcinkevičiaus dramos “Mažvydas” pastatymui kurį laiką buvo uždėtas cenzūros “apynasris”, parodžius spektaklį Vilniuje. Dabartiniais laikais, ypač jaunajai kartai, sunku įsivaizduoti, kokios drąsos reikėjo menininkui sovietiniais laikais rodyti scenoje Vyčio ženklą. Cenzoriai buvo priblokšti, išvydę Vytį P.Gaidžio režisuotoje B.Sruogos “Milžino paunksmėje”. Tai, kas cenzūros buvo suprasta kaip įžūlus režisieriaus akibrokštas, iš tikrųjų buvo pjesėje vaizduojamo Lietuvos istorijos laikmečio įprasminimas.

A.Kopkovo “Dramblys”, vos pasirodęs scenoje, buvo uždraustas, bet po maskviškio kritiko teigiamos recenzijos vėl leistas vaidinti, bet vėlgi keliant tai vienokias, tai kitokias sąlygas.

Vėliau už Just.Marcinkevičiaus “Mindaugo”, “Mažvydo”, taip pat ankstesnius V.Višnevskio “Optimistinės tragedijos”, V.Majakovskio “Pirties”, M.Gorkio ”Dugne” pastatymus P.Gaidžiui buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Dar prieš tai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Per trečiąjį kūrybos dešimtmetį suteiktas Lietuvos liaudies artisto garbės vardas. Už nuopelnus nacionaliniam teatro menui P.Gaidys 2002 metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 metais jam suteiktas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas.

Grindžia vaidyba

Daugelis P.Gaidžio pastatymų – savotiškos žanrinės polifonijos. Šaiži satyra, lyrika ir dramatizmas dažnai liejasi į vieną darnią prasmių mozaiką. Režisierius niekada neapsiriboja pramogine komedijos funkcija, sujungia ją su gilia, prasminga, aktualia problematika.

Jis pirmasis šalyje režisierius pastatymų scenovaizdžio kūrimui ėmęs kviesti ne scenografus, o grafikus, tapytojus, kurie, nežinodami scenos specifikos, taigi nevaržomi trafaretinio požiūrio, suteikė scenografijai naujų idėjų, žymiai praplėtė sceninės erdvės įprasminimo, atmosferos, metaforos kūrimo galimybes.

Vientisą režisūros koncepciją savo pastatymuose P.Gaidys grindžia vaidyba. Spektaklio idėją režisierius siekia perteikti sceninių charakterių logika. Jis ištikimas šviesaus atminimo pedagogams, kurie išmokė jį mylėti meną savyje, o ne save mene. Kaip teigia pats režisierius: “Kartais manoma, kad režisūra yra vien fantazijos žaismas, vaizdinis mąstymas. Yra ir šito. Bet jei nežinosi elementariausio ir kartu sudėtingiausio dalyko – kaip nustatyti kontaktą su artistu, kad jį išprovokuotum kūrybai, jausmų protrūkiui, fantazijos skrydžiui, esu įsitikinęs, nieko nepasieksi. Manau, kad režisūroje pedagogika yra svarbiausia, viską lemianti”.

Ir pedagogas

Trupės branduolyje – ir P.Gaidžio mokiniai. 1980 metais į teatro trupę įsiliejo pirmieji režisieriaus mokiniai, kuriuos jis teatrui ruošė tuomečiuose Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Pirmosios laidos absolventai aktoriai Nelė Savičenko, Kęstutis Macijauskas, sėkmingai išbandęs jėgas ir režisūroje, Valentinas Klimas, Igoris Reklaitis, Kazimieras Žvinklys ir kiti – žinomi pasigėrėtinais kūrybiniais darbais. 1996 metais į teatrą atėjo Povilo Gaidžio parengta antroji jaunųjų aktorių laida, baigusi Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Antrosios laidos absolventai – Eglė Jackaitė, Jolanta Puodėnaitė, Edvardas Brazys, Liutauras Kasulaitis ir kiti – ryškiais, spalvingais vaidmenimis turtina teatro kūrybos kraitį.

Per 36 pedagoginio darbo metus Klaipėdos universiteto docentas P.Gaidys išleido ne tik dvi aktorių laidas, bet ir lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybės ne vieną laidą, taip pat režisūros specialybės laidą, kurią baigę Vaidas Jočys ir Darius Rabašauskas buvo pakviesti į Dramos teatrą režieriaus padėjėjais, abu yra jau sukūrę ne vieną vaidmenį, o D.Rabašauskas jau išbandė jėgas ir režisūroje. Eglė Jeselskytė iš tos pačios laidos suvaidino pagrindinį vaidmenį režisieriaus A.Puipos filme “Elzė iš Gilijos”.

Šiais jubiliejiniais metais P.Gaidys išleidžia trečiąją jaunųjų aktorių laidą, kurios diplomantai jau ne kartą pasirodė Klaipėdos dramos teatro scenoje.

P.Gaidžio spektakliuose tarsi susilydo keturios pusės – režisierius statytojas, režisierius pedagogas, kūrėjas ir meistras.

Jis nepasiduoda patologinei madai kapstytis tamsiausiuose žmogaus prigimties užkaboriuose. Ar tai būtų ankstesnio, ar dabartinio laikotarpio pastatymai – visuose atvirai, aistringai teigia būties prasmę ir tikėjimą, jog ne viskas pasaulyje yra bjauru, yra ir šviesioji žmogaus prigimties pusė.