Perkamas rašytojas

Mieli skaitytojai, leidykla „Tyto alba“ Jums išleido dar vieno (ir dar vieną) „kultinio“ rašytojo knygą – F.Beigbeder romaną „Trenkto jaunuolio memuarai“. Regisi, jog tapti kultiniu rašytoju šiais laikais ne taip jau sudėtinga: tereikia skandalingai elgtis viešumoje; laiku nusigriebti aktualias temas, jas plėtoti pagal ironikų ar cinikų modelius; formuluoti rėksmingas, nebūtinai originalias, bet energingas tezes. Pageidautina nepamiršti arogancijos („Nejaugi bus pakartotinai leidžiamas mano pirmasis romanas, kurio niekur negalima rasti? Šitaip jis nustos buvęs kultinis!“ – pasakė F. Beigbeder, pakalbintas telefonu)... Bet ar iš tikrųjų to pakanka?

Kultinių autorių paieškoms ir jų pristatymui Lietuvos skaitytojams nemažai energijos eikvojanti leidykla „Kitos knygos“ vargu ar liaupsinamą F.Beigbeder išleistų savo serijoje „Intro“ (nors ir šią seriją – dar tokią negausią - jau reikėtų aptarti). Kultinio rašytojo įvaizdį greičiausiai reikėtų įrodinėti ne „perkamumo“, skandalingumo, o bent jau literatūrinės vertės, idėjiniame ar kt. kontekste, kuris tuomet prasiplėstų bent jau iki D. Coupland’o, A. Burgess’o ar D. Salinger’io. Įdomu, kurioje vietoje atsidurtų visi tie „kultiniai“, išvardinus dar bent keletą šimtų tikrų tikriausių rašytojų? O gal „kultinį“ kai kada derėtų pavadinti tiesiog „perkamu“?

Raštų - „Meilė trunka trejus metus“, „14,99 €“, „Windows on the World“ – autorius identifikuojamas kaip sensacijų ieškantis žurnalistas, gebantis bet kurią gyvenimo situaciją paversti skandalu ar intriguojančiu žurnalistiniu tyrimu - ką jau kalbėti apie laimę, kai į rankas nukrinta tokia „tema“ kaip Niujorko „dvynių“ siaubinga griūtis arba panyžta nagai demaskuoti reklamos pasaulio užkulisius...

Budrumą atgaivino ir norą apskritai patvirtinti šios knygos buvimą paskatino ne pati autoriaus pavardė, o neatsakingai suregzta anotacija. Anotacijomis skaitytojas atvirai mulkinamas: kartais subtiliau, o kartais (kaip kad šį kartą) – tiesiog neprofesionaliai ir neetiškai: tas, kurį suintrigavo anotacijoje pristatytas „pagrindinis veikėjas, paryžietis paauglys, gyvu balsu“, pasakojantis „apie savo kasdienybę – mokyklą, draugus, merginas, išdaigas, poštus, iš proto varančius mokytojus ir kitus suaugusiuosius“, sutriks susipažinęs su dvidešimt ketverių metų Marku Maronje, kuris, „baigiantis vienišai ir inkštiruotajai paauglystei, ...> gan lengvai įžengė į lengvabūdišką visuomenę, kitaip dar vadinamą linksmąja“ (p.16), „o kadangi jis mėgo linksmai leisti laiką, tai galų gale savo bemieges naktis ėmė aprašinėti įvairiuose žurnaluose vaškiniu popieriumi. Šitaip jis buvo paskirtas pramogų apžvalgininku, ir jam pavyko savo pomėgį paversti profesija“ (p.16). Mokyklos, mokytojų, mokyklinių išdaigų ir pokštų – nė kvapo. Užtat daug alkoholio, triukšmingų vakarėlių, kuriuose linksminasi gana paviršutiniškais ryšiais susiję personažai – „kelnėtieji pašaipūnai“, kuriuos „viliote vilioja nerūpestingas gyvenimas, kai nereikia kasdien eiti į darbą, nereikia grįžti namo, nereikia žiūrėti televizoriaus. Tikrų tikriausias buržuazijos parazitų, prabangą mėgstančių teroristų gyvenimas, gyvenimas, kai vasara trunka kiaurus metus“ (p. 28). Siautulingų vakarėlių, kurių kontekste svarstoma amžinoji meilės tema, geografija plati: Paryžius, Venecija, Praha... Markas Maronje pasakoja, kaip jis pavydėdamas Anos šoka į vieną iš prasmirdusių Venecijos kanalų, kaip jis pamažu leidžiasi įsukamas dviejų žmonių buitinio gyvenimo verpeto ir netgi atranda tame skendime žavesį... Šalia lengvumo, žaismingumo ir visokių humoro atmainų, esančių tekste, dėl kūrinio vertės dar norėtųsi ir šiek tiek „transcendencijos“...