Paviršutiniškas žaidimas juoku

Vidutinio amžiaus žmonėms gana gerai žinomos dainininkės Rūtos Lukoševičiūtės knygelė „Akibrokštas“ skirta dviem adresatams – skaitytojui ir klausytojui. Pirmasis pats galės perskaityti dvidešimt aštuonias trumputes humoreskas (arba tiesiog naivias ironiškas miniatiūras), antrajam suteikiamos sąlygos tingiai gulinėti ant sofutės ar vairuoti automobilį klausantis teatrališkai skaitomų dešimties humoreskų su „nuorodomis“ (įrašytas toks kvailokas „cha cha cha“, nurodantis, kada derėtų nusijuokti) bei atliekamų keturių naujausių dainininkės dainų.

Eilinį pirkėją šis komplektas (knyga + CD) tikriausiai suvilios patraukliu knygos formatu, žaismingu viršelio dizainu, na, o „literatas skeptikas“ ar „literatas tyrinėtojas“ savo dėmesį į šį leidinį tikriausiai atkreips bent dėl dviejų priežasčių: 1) autorius (-ė) – vėl popscenos dainininkas (-ė) (po N.Pečiūros-Atsuktuvo ar Stano); 2) merdėjančio žanro - tokio kaip humoreska – pasirinkimas yra mažų mažiausiai keistas, netikėtas, intriguojantis ir netgi šiek tiek pretenzingas, bet sveikintinas. Matote, kai kurie „prasilavinę“ lietuvaičiai savo tautiečių humorą vadina „arklišku“ ir niekada į šį žanrą nežiūrėjo rimtai: paprastai humoreskų vieta – įvairaus pobūdžio žurnaluose, paskutiniuosiuose dienraščių puslapiuose ar jų literatūriniuose – pramoginiuose prieduose, nes humoreskos - tai tiesiog smagūs pasišaipymai iš nūdienos realijų, problemų ir nesusipratimų; proza, anot V.Kubiliaus, gyvenanti „šios dienos empirika“. Tiesa, ką užkrėtė V.Žilinskaitės humoreskų „linksmoji bacila“, tas ir šiame žanre ieško tikros literatūros apraiškų, nors prabilti įžvalgiau, grakščiau ir literatūriškiau negu V.Žilinskaitė, humoreskos žanrą tiek reabilitavusi, jog jį jau buvo galima vadinti literatūra, – sudėtinga.

R. Lukoševičiūtės tekstukai – paprastučiai, kartais netgi visai nestilingi; dažnai primenantys VRS kameros demonstruojamas ir gana neišradingai komentuojamas filmuotas situacijas. Aptinkame baigtinį varijuojamų temų kiekį: keletas meilės tematikos moduliacijų, komiški nesusipratimai buityje ar darbe ir dar keletas epizodų, kuriuose, mėginant prisijaukinti paradoksą ar absurdo poetiką, į šiuolaikinę „nesąmonę“ transformuojama pasaka apie senį ir auksinę žuvelę („Žvejybos ypatumai kaime“ – p. 48, „Žvejybos ypatumai mieste“ – p. 52) arba bjaurųjį ančiuką („Pasaka apie bjaurųjį ančiuką“ – p. 86)... Skurdi leksika, bet neginčytinai nuoširdi pasakojimo intonacija.

Anekdotinėje situacijoje dažniausiai atsiduria moteris: moteris, vairuojanti automobilį, moteris-namų šeimininkė, moteris vienišė, moteris „trečia koja“, moteris emancipuotoji... Kartais pagrindinis veikėjas pasislepia po įvardžiu „Mes“ arba „Jie“ (t.y. žmonės).

Literatūrinių intencijų yra (žr. humoreska „Idilė“ – p. 77), bet lygiai taip pat nestinga ir klišių, mąstoma gan stereotipiškai (jei vyras menininkas, tai būtinai visažinis tinginys, tupintis prie alaus bokalo („Menininkas“ – p. 28), jei ištekėjusi moteris – tai arba „bjaurusis ančiukas“ (p. 86), arba „serialų graužikė“ („Televizorius“ – p. 44), o necituojamu, prėsku juoku žaidžiama paviršutiniškai... Lyg tarp kitko...