Pasienio vaizdai

„Pasienis“ (Vaga, 2006) – trečioji poetės ir prozininkės Saros Poisson poezijos knyga. Dvi ankstesnės - „Nelygybė“ (1999) ir „Kūno išganymas“ (2002) - pasirodė Rasos Čergelienės pavarde. Sara Poisson dar yra išleidusi palankiai literatūrinės visuomenės sutiktą novelių rinkinį „Šmogus“ (2005).

Eilėraščių knygą „Pasienis“ savaitraštyje „Literatūra ir menas“ recenzavo Neringa Mikalauskienė, „Šiaurės Atėnuose“ – Castor & Pollux, mėnraštyje „Metai“ – Ramutė Dragenytė. Dėmesio lyg ir pakanka (juk kiek kur kas svaresnių knygų apkursta nuo aplink jas zvimbiančios tylos!), o štai ir aš kišu savo trigrašį. Tikriausiai dėl to keisto dviprasmiško įspūdžio, kurį sukelia Saros eilės: daugiau logiškos nei gimstančios iš impulsyvaus pasąmonės srauto, labiau stingdančios nei kaitinančios emocijas; stokojančios grynumo, aiškumo, disciplinos, bet ištrūkstančios iš grafomanijos gniaužtų.

Knygą sudaro trys dalys – „Žiūronas“, „Šuniškos dienos“, „Žiovulys“. Saros Poisson lyrinio subjekto namai ir valstybė – poezija su visais jos dėsniais, taisyklėmis, rašto ir kalbos diktatūra. Autorė tveria žodžius, kuria iš jų kai kada įdomias, dažnai – sunkias, tvirtas, kartais - gremėzdiškas ir savitiksles konstrukcijas; formuoja belaikę ir gana monotonišką poezijos valstybės architektūrą. Kalba, žodžiai yra Saros poetiniuose eksperimentuose naudojamos priemonės. Paradoksalu, bet teigdama, kad ėjimas pirmyn „reiškia atsisakyti žodžių pertekliaus“, pati poetė dažniausiai sukelia tikrą žodžių griūtį.

Intelektinė intriga rinkinyje stipri. Eilėraščiai pilni it nėščios moterys. Tai poezija ir proza viename – žodžiai jungiasi į klampias, raizgias „daugiavaizdes eilėraščio struktūras“; fantasmagoriškoje, spalvingoje poetinėje erdvėje „gyvena“ gana atsainus, apatiškas lyrinis subjektas, kuriam nesvetima ironija, bet (todėl?) svetimas nuoširdumas. „Plastmasinė poezija“, - kartais pasakoma apie Saros eilėraščius.

Atkreipdama dėmesį į Saros pamėgtą kraujo semantiką, bandymus šokiruoti vaizdais ir įvaizdžiais, ligonio kliedesius primenančio pasąmonės srauto monotoniją, Neringa Mikalauskienė rašo: „Kas žino, gal lietuviškoje literatūrinėje erdvėje po kurio laiko bus suformuota ir kriminalinės siaubo poezijos srovė? Tikėkimės, kad autorė, turinti potencijų papildyti originaliausių moterų poečių gretas, nenuleis savo kūrybinės kartelės iki pigaus „siaubiako“. Kol kas ji vis dar malasi pasienio zonoje.“

„Jie rodo į tamsia upe

kraujuojantį sniegą ir sako:

Tai – siena, tuščia mūsų vidinė siena,

ir jie mato

Žvejo sūnų, būsimą žmonių žvejį,

jo rankos šuoliuoja

oru, sapnuodamos savo

šoklią letenišką prigimtį ...>“

(„Pasienis“, p. 99)