Paprasta jaudinančių likimų istorija

Kadangi Romualdo Granausko pristatinėti nereikia, tai šiek tiek laiko ir erdvės sutaupysime kalbelėms apie naujausią šio rašytojo romaną „Rūkas virš slėnių“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007).

„Granauskas priklauso prie tų rašytojų, kurie, kartą suvokę savo misiją, lieka jai ištikimi visą gyvenimą, mažai keisdamiesi, – rašo Elena Bukelienė. – Visą jo kūrybą lyg kokia aura gaubia ypatingas žemaitiškumas. Gal jis ne visada akivaizdus, nes jį sudaro ne vien paviršutinis regioninis koloritas, vienas kitas žodelis ar intonacija, o labai gilūs, nelengvai nusakomi dalykai – ir istoriniai, ir dvasiniai“.

Romanas „Rūkas virš slėnių“ gražiai iliustruoja R.Granausko kūrybinį talentą. Knyga apie neišsipildžiusią meilę ir paprastų žmonių jaudinančius likimus greitai „pasisavina“ skaitytojo (mėgstančio oracinį toną ir meninę kalbą, prisotintą tropų ir žemaičių tarmės intonacijų) dėmesį. Pasakojimo intriga stipri jau nuo pirmųjų puslapių: intriguoja ir lėta minties eiga, ir dėmesingai kuriamos personažų charakteristikos, ir „demaskuojami“ ištisi Lietuvos istorijos, politikos, socialinio degradavimo puslapiai. Neseniai erzinęs „agrarinis mąstymas“ tampa nuoroda į kokybę...

„Rūkas virš slėnių“ – tai pasakojimas apie „smetoninės“ mokyklos įkūrėją Petrošių, apie mokytojų šeimos gyvenimą, politinių santvarkų kaitą; apie kuklų, luošą, sėslų, vienišą turtingos (kiek asketiškos) sielos mąstantį vyrą ir paviršutinišką paleistuvę, lengvabūdę „šiuolaikinę“ moterį.

Pagrindiniai romano veikėjai - Jonas Vyniautas ir Milda Marija Rimeikaitė, – nors ir turi skirtingas gyvenimo sampratas, yra paties likimo „surišti viena grandine“: tą pačią dieną gimė, kartu ruošė pamokas, paauglystėje skriejo ant vieno dviračio, bučiavosi, mokėsi šokti, šalia vienas kito dirbo, kūrė romantiškos ateities vizijas. Pats likimas juos – tvirtų etinių nuostatų žemaitį (mokytojų vaiką) ir gražuolę plevėsą (nuskendusios talentingos mergaitės pusseserę, „įpėdinę“) – stengėsi supiršti, bet nesupiršo. Nesupiršo, neapvesdino, nes tikrieji „likimo kalviai“ (Jonas ir Milda Marija) nesugebėjo atpažinti galimos ateities ženklų, todėl tolo vienas nuo kito būtent tais momentais, kai reikėjo glaustis ir gelbėtis.

„Žmogus turi turėti didelį tikslą, dėl kurio ir gyvena, ir vargsta, ir dirba, tada ir pats gyvenimas turi prasmę“, - filosofuoja Vyniautas, fotografuojantis, saugojantis, gelbstintis istoriją, fiksuojantis „tuoj tuoj“ pranyksiančius senosios Lietuvos kultūros ženklus, ištisas valandas stebintis rūko formas ir pavidalus; žmogus, suaugęs ir pasenęs dar vaikystėje, paženklintoje tėvo netektimi.

„Granausko vertybių atskaitos taškas, kaip būdinga ir mitologinei pasaulio sampratai, - praeityje. Iš ten archetipinės gyvenimo formos, pastovumas. Tokią` patirtį turi senas agrarinės kultūros žmogus, mėgstamiausias rašytojo herojus“, - teigia E.Bukelienė.

Skaitytina knyga.