Portretas interjere

Iš pamokų bėganti mokytoja siūlo idėjas

Mokytoja degančiomis akimis? Kupina idėjų ir pasirengusi jas atiduoti veltui - kad visiems būtų gražiau gyventi. Galbūt, be tos nesmagios „diagnozės“ – pedagogė. Vaikuose matanti gyvus dievus. Dar ne vartotojus, o kūrėjus. Trokštanti išsaugoti jų šilumą, polėkį. Gal todėl su jais eksperimentuoja, veda „nesąmonių pamokas“, rašo „Tiesas vaikams, tampantiems suaugusiais“ ir, pradėjusi jausti maudžiančius pedagoginio darbo simptomus, pati kuriam laikui... pabėga iš pamokų.

Lėmė keliauti

Į redakciją „Versmės“ vidurinės mokyklos mokytoja Vilma Petrikienė užsuko ne problemų vedama. Ant stalo pažėrusi pluoštelį kelionių nuotraukų ir pasiūliusi pilkas Klaipėdos pastatų sienas papuošti freskomis, privertė atidžiau įsižiūrėti mūsų gimtąjį miestą. Ir susimąstyti apie prasmę – būti jame ne pasyviu vartotoju, o kūrėju.

„Turbūt gimiau po tokiomis žvaigždėmis, kurios man išpranašavo, jog turiu keisti pasaulį, kad jis taptų geresne vieta visiems. Net mergautinės pavardės etimologija – Dielinkaitytė, regis, apie tai byloja“ - sako V.Petrikienė, kuriai likimas lėmė daug keliauti. Ir iš kiekvienos šalies „parsivežti“ ne gražių daiktų, o idėjų. Kai ima jausti, jog darbas mokykloje tampa rutina, kai atsiranda teigiamos energijos „badas“, ima ir tiesiog „pabėga“ iš pamokų. Tada kuria savo verslą arba keliauja. Nes mokyti, anot ponios Vilmos, tai ne tik suteikti žinių. Tai skatinti mąstyti skiepyti dvasingumą bei padėti gyventi su polėkiu.

„Tik kaip mokyti, kai pats esi be polėkio? - klausia spindinčios mokytojos akys. – Jei esi pavargęs, piktas, irzlus, nelaimingas – tada tampi neteisingas.

Kitokios raukšlės

Viešėdama Vokietijoje, kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, V.Petrikienė stebėjosi, kodėl užsieniečių veidai kitokie. Gal kad jie aplink save mato gražesnius daiktus, ryškesnes, šviesesnes spalvas. Todėl net raukšlės jų veiduose formuojasi kitokios. „Aš manau, kad kuo daugiau aplink bus ryškių, o ne pilkų spalvų, tuo daugiau žmonėse atsiras polėkio kažką daryti. Būtų puiku, kad visi, kurie keliauja, pasidalintų savo idėjomis, arba jas įgyvendintų“, - svajoja moteris. Ji turi sukaupusi gausybę idėjų, tinkančių įvairioms gyvenimo sritims. Prisipažįsta negalinti jų visų įgyvendinti. Tačiau nuolat mokosi – nesvarbu, kad teoriškai – ji jau mokytoja. Mokosi iš vaikų – „jie tokie tikri“. Stengiasi išmokti valdyti savo emocijas, mažiau kalbėti, o daugiau daryti. Ir vienu metu – tik vieną darbą, nors prigimtis skatina veikti iš karto keliuose frontuose.

Aplankiusi nemažai šalių, įsigeidė išvysti ir visų išsvajotą Ameriką. „Pamaniau: mano prosenelis Amerikoje buvo prieš 100 metų, o aš gyvenu XXI a. ir dar nemačiau Amerikos“, - juokiasi V.Petrikienė. Tikėjosi išleisti nusivežtus pinigus ir grįžti, tačiau suprato: grandiozinei Amerikai neužtenka mėnesio. Iš pradžių jautėsi lyg ufonautė ar Elė Makbyl. Paskui apsiprato, ėmė dirbti, susirado draugų – pralėkė metai kiti.

Piešia ant baldų

Būdama JAV, fotografuodavo jai patinkančius pastatus ir atkreipė dėmesį, kaip gražiai menininkai freskomis papuošia pilkas, negyvas sienas. Tada kilo mintis: kodėl taip negali būti Klaipėdoje? Uostamiestyje ji teigia atradusi bent tris sienas, kurios tiesiog laukia freskų. Tačiau piešti ant jų turėtų tik profesionalai. Galbūt gražūs piešiniai ant sienų galėtų tapti alternatyva chuliganiškoms paauglių teplionėms ir juos priverstų susimąstyti, kas yra gražu, o kas ne?

Gyvendama JAV, pabandė įgyvendinti kitą jai itin patikusią idėją – apipiešti senus atsibodusius baldus. Pirmąją komodą ponia Vilma tapė beveik dvi paras užsidariusi garaže, tvoskiant 40 laipsnių karščiui. Išdekoruotą daiktą padovanojo draugei. Tačiau ir grįžusi į Lietuvą to nepamiršo. Ir, nors kol kas baldus apipiešia tik savo draugėms, svajoja kada nors įkurti meno galeriją.

Kūrė freską

Kartu su moksleiviais V.Petrikienė bandė freską sukurti ant „Versmės“ mokyklos valgyklos sienos. Ir nors nepavyko šios idėjos įgyvendinti taip, kaip norėta, tikisi, jog kada nors visi galės pasidžiaugti estetiškais pačių moksleivių rankomis sukurtais darbais. „Visi laukia, kad daryčiau pati. Galiu su mokiniais surankioti šakas, pasodinti gėlių, tačiau nemoku parašyti projekto. Sugebu generuoti idėjas, prisidėti, bet neįgyvendinti. Manau, jog savivaldybėje dirba labai nekūrybiški žmonės, kurie nuolat sako: tai neįmanoma“, įsitikinusi V.Petrikienė.

Kai nemoko – keliauja, o kai keliauja – rašo. „Tik kartą, atsidūrusi didžiuliame Amerikos knygyne, nustėrau – negi šitiek daug pasaulyje rašytojų ir knygų? Kada ir kas jas perskaitys? Ar galiu savo „rašinėliais“ apkrauti ir taip informacija perkrautą visuomenę? Staigiai visas savo būsimų knygų idėjas sudėjau į vieną ir dar nebaigtą pavadinau „Gyvenimo koliažu“. Jeigu jos ir neparašysiu, nieko tokio, mintys juk iš kažkur ateina ir nueina“, - dalijasi savo mintimis. Prasitaria, kad seniai rašo dar vieną keistą knygą „Buvau.Esu.Būsiu“ dar keistesniam adresatui – savo (pro) vaikaičiui, kurio siela dar laukia progos įsikūnyti. Jis ar ji bus paveldėję Vilmos polėkį, bet turės labiau subrendusią sielą. Tai tarsi savotiškas dienoraštis. Kartais kūrybingai mokytojai sukirba keista mintis – o gal ji pati kada nors vėl atgims toje pačioje giminėje neišspręstų dvasinių uždavinių narplioti ir į jos rankas paklius tie patys užrašai.

Ieško harmonijos

V.Petrikienei patinka ne tik rašyti „gyvenimo koliažus“, bet ir juos daryti. Išrašo keletą talpių žodžių ir komponuoja iškarpas – naujas kūrinys, nauja prasmė. Tai atitinka dabartinę jos filosofiją – panaudoti tai, kas jau buvo panaudota. Nes, anot ponios Vilmos, mes per daug laiko ir energijos iššvaistome kurdami naujus daiktus ir išmesdami juos dar nesusidėvėjusius. Pasak pašnekovės, kūryba – tai tik idėjų atradimas ir jų komponavimas. Po kelionių ji atsiveža galybę idėjų, kurias, kūrybiškai perdirbus, būtų galima pritaikyti ir Lietuvoje – kad gražiau ir geriau būtų gyventi. Miesto parke švenčių dienomis prajotų raita policija, sekmadieniais vyktų pasakų popietės – kaip Niujorke prie Anderseno paminklo ar atsirastų lietuviškų pasakų motyvais alternatyva „Disneilendui“.

„Dabar vėl esu mokykloje. Šįkart užsibūsiu ilgiau. Kad užauginčiau savo vaikus – aštuoniolikmetę Doriją ir šešiolikmetį Domantą. Tada būsiu visiškai laisva. Ir galbūt pasirinksiu amžiną piligrimystę. Europoje, Azijoje, Amerikoje jau buvau, liko „tik“ Antarktida, Australija, Afrika. Nuo jos ir pradėsiu, nes mano šaltokai lietuviškai esybei trūksta karščio, gaivalo ir ugnies, o juk ieškau harmonijos ir pusiausvyros. O tada priartės ir žemiškos kelionės pabaiga. Reikės ir tam kažkaip pasirengti. Turiu nuostabią sodybą Kaune, Romainiuose, draustinyje ant kalno. Nuo skardžio matosi Nemunas. Gera vietelė su polėkiu užbaigti gyvenimo kelionę. Ir bent vieną knygą...“, - sako V.Petrikienė.