„Pagieža“ – japoniško siaubo ašmenys per amerikietiškai pašiurpusią odą

Siaubo kino reputaciją XXI amžiuje gelbėja Naitas Šiamalanas ir japonai. Šiuolaikiniam žiūrovui beveik niekas nėra baisu. Jis matęs ir pasivaikščiojimų su šmėklomis tamsiais koridoriais, ir septyniolika skirtingų pabaigų.

Jo neišgąsdinsi, kai už nugaros iššoka zombis ar vilkolakis, o jei juostos pradžioje šeima atvažiuoja į namą, kur įvyks skerdynės benzopjūklais, jis kuo ramiausiai šlamščia naminius kotletus, dėbsodamas į ekrane išvirtusias žarnas. Tiktai, kai „Skambutyje“ iš televizoriaus išlipo negyvėlė, vienas toks mano pažįstamas bičelis išspjovė kąsnį ir puolė ieškoti šviesos jungiklio. Baisu, mat, tamsoje pasidarė. Žiūrint „Pagiežą“ bus baisiau. Nes kamikadzių – japonų darbas yra pjaustyti nervus smulkiais griežinėliais.

Iš esmės šis naujas „siaubagyvis“ yra amerikietiškas kultinio japonų filmo „Ju – on“ perdirbinys. Prodiuseris Semas Reimis, žinomas kaip „Piktų numirėlių“ trilogijos bei dviejų „Žmogaus voro“ dalių režisierius, nepasikuklino naująją versiją patikėti senosios autoriui – japonui Takaši Šimizu. Ir iškart laimėjo tai, ką bet kuris Amerikos komercinio kino gamintojas būtų praradęs – prigimtinį šiurpą bei baimę. Japoniškasis originalas gal šiek tiek stipresnis. Tačiau čia trūkumus visų pirma atperka atpažįstami baltųjų veidai, nes japoniškame variante lengva supainioti kuris veikėjas ką veikia.

Siužetas papasakotas dar painiau nei originale. Be skiriamųjų ženklų ir vardų. Taip pat chronologiškai padrikai ir sąmoningai...nesąmoningai. Sujaukta scenarijaus dėlionė ir yra Šimizu pagrindinis triukas – jei įvykius sustatytume į nuoseklią grandinę, pradingtų efektas ir atsivertų gilios logikos duobės. „Pagieža“ – vieno sėkmingo fokuso filmas. Fokusas apverčia aukštyn kojomis įprastą namo su vaiduokliais istoriją ir paverčia košmariška siaubo tragedija, į kurią kartais nesinori žiūrėti.

Kraupi atmosfera užvaldo nuo pat pirmųjų scenų. Universiteto dėstytojo savižudybė. Šiurpiai snaudžiantis nameliūkštis Tokijuje, senutė, kaip lunatikė įsisiurbusi į vieną tašką. Mūsų herojė studentė amerikietė Karen Deivis (pusaktorė Sara Mišelė Gelar) išsyk papuola į svetimą erdvę ir svetimą kultūrą. Tai jau atspirties taškas šaltam siaubui. O jis pasireiškia neapčiuopiamomis formomis, kurios paaiškina paprastą legendą – gyveno kartą žiaurus vyras, pražudęs žmoną ir dukrelę. Dabar jų vėlės persisunkė pykčiu ir keršija, keršija, keršija.

Ne veltui paminėjau epizodą iš „Skambučio“. Pamėklės išlindimo iš televizoriaus šokas tęsiasi visą filmą. Tiktai aukos keičiasi. „Bū“ momentai seka vienas kitą. Jų prikaišiota visur ir visaip. Tęsiasi jie skirtingai. Nuo vienos sekundės iki kelių minučių. Ir kas smagiausia, atrodytų, žinai, kas bus, bet vis tiek gauni simpatišką infarktuką. Po kelių tokių „Bū“ imi baugščiai laukti sąlyginai nebaisių momentų, kad nors kiek atsikvėptum. O tada vėl – į siaubo atrakcionus, kurie išties kutena kailį, ypač per vakarinį seansą.

„Pagiežai“ labai padeda garso takelis – su girgždesiais, traškesiais, šnypštesiais. Glitus jausmelis, nieko nepridursi. Ypač glitu, kai ekrane pasidaro absoliučiai tylu. Tada aišku, kad šmėklos ruošiasi atakai. Nelinksmos šmėklos, be jokių panašumų su komiškais kompiuteriniais vaiduoklių pavidalais. Šitos atrodo tarsi skenduoliai iš „Titaniko“. Žali, išpurtę ir nenusakomi. Permatomi kaip šydas, bet tiršti kaip baimė.

Nejauku, garbės žodis nejauku. Ir tai priežastis kurti tęsinį, nors po poros metų japoniškas siaubo „charakiri“ būdas perrėžti akis trumpais klaikumo priepuoliais jau bus praeitis. Bet kol kas sistema veikia – „Skambučio“ pajamos viršijo 200, „Pagiežos‘‘ – 130 milijonų dolerių dar nesibaigus demonstravimo sezonui. Ir tai, kai gimtojoje Japonijoje Šimizu pristatė jau tris „Ju – on“ dalis. Go – on, Ju – on.