Pabaigos ugnis, kuri nereiškia pabaigos

Valstybinio jaunimo teatro spektakliu "Pabaigos ugnis" prasidėjo kasmetis 38-asis festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris". Nors renginio pradžiai pasirinkto spektaklio pavadinimas iš pirmo žvilgsnio skamba ironiškai, jame nuskambantys žodžiai "Pabaigos ugnis, tai – pradžios ugnis" padeda suprasti: pasirinkimas neatsitiktinis – ugnis, nors ir pabaigos, tampa išlaisvinančiu ir apvalančiu elementu, kurio reikia ne tik visiems spektaklio personažams, bet dažnai ir žiūrovams ar net pačiam festivaliui.

Situacijos ir pasirinkimai

Gintaro Varno režisuotas spektaklis pastatytas pagal garsios ir Lietuvoje jau neblogai pažįstamos šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę. Ši dramaturgė Lietuvos publikai jau turėtų būti pažįstama iš to paties G.Varno pastatytų spektaklių, tada dar Kauno valstybiniame dramos teatre: "Nekalti" (2005 m.) ir "Ruzvelto aikštė" (2008 m.) bei dabar jau Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje rodomo spektaklio "Klaros santykiai" (rež. Rolandas Atkočiūnas, 2015 m.).

Galima teigti, kad šios dramaturgės pjeses režisieriai renkasi dėl labai paprastų, tačiau svarbių priežasčių – jų dramaturgija pasižymi nepaprastu poetiškumu, jos reflektuoja šiandienėje visuomenėje ypač aktualias ir skaudžias temas, kurios yra artimos ir šiandienės Lietuvos kontekste. Dažnai tai istorijos apie vienišus, atstumtus, kenčiančius individus, susiduriančius su esminiais būties klausimais, taip pat paliečiamos ir skaudžios socialinės temos, kurios dažnai susilaukia prieštaringų ir nevienareikšmiškų reakcijų: narkotikų vartojimas, prostitucija, nedarbas, savižudybės, homofobija.

Tačiau šių personažų, kurie yra labai artimi ir kasdienybėje sutinkamiems žmonių prototipams, neįmanoma ir negalima smerkti. Atsisakoma griežto gerų / blogų personažų skirstymo. Visi jie kenčia, bando užmegzti kontaktą su ne mažiau kenčiančiu šalia esančiu žmogumi, kuris dažnai kankinasi dėl kaltės, kylančios iš neteisingų gyvenimo pasirinkimų arba dėl nematomų gijų, kuriomis esame sujungti mes visi.

Taip yra ir šiame spektaklyje: režisierius juos vaizduoja nuoširdžiai, švelniai, bet kartu ir skaudžiai atvirai. Tai daroma itin poetiška pasakojimo forma, kuri dažnai pereina į kalbėjimą apie save trečiuoju asmeniu ir kuri padeda ypač jautriai patirti šiuos personažus, jų kančias, suprasti jų motyvus.

Fikcijos ir realybė

Spektaklyje nėra aiškiai suskirstyta, kurie personažai yra pirmaplaniai, o kurie antraplaniai – jie visi turi savo istorijas, jiems suteikiama erdvė atsiskleisti, o visos jų žaizdos yra vienodai svarbios.

"Pabaigos ugnis" – tai istorija, kuri vystosi apie centrinį visų personažų gyvenimą pakeitusį įvykį. Besivydama nuo narkotikų apsvaigusį jaunuolį, policininkė Edna (akt. Emilija Latėnaitė-Beliauskienė) partrenkia ir užmuša mažą berniuką Edgarą. Tačiau laikas ir erdvė peržengia mums įprastą čia ir dabar suvokimą: spektaklio prologe aiškiai pasakoma, kad šis kraupus įvykis nutiko prieš septynerius metus. Veikėjai, kurie, kaip paiškės pabaigoje, yra mirę arba visiškai radikaliai pakeitę savo gyvenimus, – labai sąlyginiai, ir tai savotišku būdu suniveliuoja riba tarp realybės ir tik tariamo sceninio veiksmo.