P. Pedana: ateities muziką kurs mašinos

Italijoje gimusio muzikos kūrėjo Paulo Pedanos gyvenime vis figūruoja Lietuva. Pernai atvykęs pristatyti savo albumo, atlikėjas taip susižavėjo mūsų šalimi, kad nusprendė čia kuriam laikui įsikurti.

Tokį sprendimą paskatino ir netikėta pažintis su žavia žemaite Virga Šikšniūte, tapusia jo mylimąja. Vis dėlto poros planus nemenkai pakoregavo prasidėjęs karantinas. Vietoj suplanuotų koncertų ir susitikimų su gerbėjais P.Pedana su širdies drauge izoliavosi gamtos apsuptyje esančioje sodyboje Mosėdyje. Švelnėjant apribojimams, kūrėjas vėl apsilankė Kaune, kurį jau spėjo pamilti.

Pokalbis su P.Pedana – apie savitą lietuvių požiūrį į muziką, koronaviruso kontekste išryškėjusią gamtosaugos svarbą, staiga užsiliepsnojusią meilę ir atlikėjų vaidmenį muziką kuriančių kompiuterių pasaulyje.

– Pastarąjį kartą kalbėjomės prieš metus, kai į Lietuvą buvote atvykęs pristatyti savo albumo "A Sole Existence Reflects Eternity". Kovą persikėlėte čia gyventi. Kas paskatino tokį sprendimą?

– Jau pernai mane patraukė Lietuva ir jos žmonės. Man žavus čionykštis požiūris į kultūrą, muziką ir kitas meno rūšis. Galiu pasakyti, kad Jungtinėje Karalystėje, kurioje pragyvenau dešimt metų, tokio požiūrio seniai nebėra. Pavyzdžiui, pastebiu, kad Lietuvoje labai mėgstama 1970–1990 m. muzika, ją netgi dažnai groja radijo stotys. Tuo tarpu Vakarų Europos šalyse į "Deep Purple", "Led Zeppelin" ar panašias grupes žiūrima kaip į klasikinę, praeities muziką. Per radijo stotis jos nelabai išgirsi. Be to, Lietuva labai greitai vystosi ir auga, tad jos laukia daug nuostabių dalykų.

– Atvykus į Lietuvą ir apsistojus Vilniuje, prasidėjo karantinas. Kaip jis pakoregavo jūsų planus?

– Atvykdamas planavau Lietuvoje surengti keletą koncertų, taip pat nepriklausomos muzikos parduotuvėlėse susitikti su gerbėjais ir pristatyti savo naujausią, dar kuriamą albumą. Žinoma, įsismarkavęs virusas visus šiuos planus sustabdė. Neaišku, kokia ateitis, tad šiuo metu tiksliai nesu suplanavęs jokių veiklų. Tačiau netolimoje ateityje noriu nufilmuoti du trumpus filmus, taip pat vaizdo klipą vienai naujojo albumo dainai. Greičiausiai jį filmuosime rugsėjį. Ši daina pasakoja apie gamtos išsaugojimo svarbą. Žinau, kad šiuo metu žmonėms ne tai galvoje – jiems rūpi kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Vis dėlto visada turime galvoti ne tik apie savo sveikatą, bet ir gamtos gerovę. Besibaigiant karantinui pasirodė vis daugiau pranešimų, kad apsauginių kaukių pilni vandens telkiniai, jos visur mėtosi. Todėl net koronaviruso akivaizdoje negalime užmiršti gamtosaugos temos. Esu tikras – jei apie tai nekalbėsime, žmonės vėl pradės mėtyti butelius pro važiuojančio automobilio langus, tarsi būtų sugrįžę į devintąjį dešimtmetį.

– Tris karantino mėnesius praleidote mylimosios Virgos tėvų sodyboje Mosėdyje. Ar izoliacijos laikotarpis buvo kūrybingas?

– Taip, išties. Balandį išleidau singlą "Kites". Šią dainą buvau pradėjęs rašyti dar prieš karantiną, tačiau izoliacijos metu ją užbaigiau. Tai buvo labai įkvepiantis, bet kartu sudėtingas laikotarpis. Sunku gyventi nežinant, kas laukia toliau, neturint jokios saugumo ir garantijų. Tačiau buvo daug laiko viskam apgalvoti ir įvertinti kasdienybės stebuklus. Pasibaigus karantinui net paprasčiausias pasėdėjimas lauko kavinėje atrodo it didžiausia privilegija. Kaip muzikantas, šį laikotarpį išnaudojau apmąstymams ir kūrybai. Tad viruso grėsmės paskatintas karantinas turėjo ir teigiamų pusių. Virgos tėvai mane labai gražiai priėmė. Be to, pagaliau galėjome skirti pakankamai laiko sau – juk kasdien lekiame, skubame, gyvename greitą gyvenimą. Dešimt metų praleidau Londone – mieste, kuris niekada nesustoja. Daugelio šiame megapolyje gyvenančių žmonių rutina tokia: juodai atidirbęs penkias dienas, savaitgalį praūži su draugais, ir pirmadienį vėl keliesi į darbą.

Užuovėja: po trumpos pažinties su Lietuva P. Pedana šįkart čia pasiliko ilgesniam laikui – karantino metą leido bičiulės Virgos draugijoje. Evelinos Gadeikytės nuotr.

Manau, kad daugeliui karantinas pasitarnavo atkuriant žmogiškuosius ryšius. Izoliavęsi su šeima ir mylimaisiais, galime juos dažniau apkabinti, pasikalbėti akis į akį, o ne žinutėmis. Kita vertus, girdėjau ir tai, kad nemažai porų išsiskyrė, nes neatlaikė priverstinio buvimo kartu. Mums su Virga išties pasisekė, nes buvimas drauge mus tik dar labiau sustiprino. Atsiskyrę nuo pasaulio tebegyvename nuostabioje sodyboje – šalia Baltijos jūra, miškai... Tarsi pasakoje. Tačiau neslėpsiu – šis staigus gyvenimo būdo pakeitimas sukėlė ir liūdnesnių, depresinių periodų.

Įrašų kompanijos ieško tik tų talentų, į kuriuos būtų galima saugiai investuoti. Todėl jie kruopščiai analizuoja, kokios muzikos klausosi tikslinė auditorija, ir pateikia būtent tai.

– Kai kalbėjomės paskutinį kartą, jūsų gyvenimas buvo visai kitoks. Gyvenote Londone, buvote neseniai išsiskyręs su ilgamete mergina. O dabar kasdienybė apsisuko 360 laipsnių kampu. Galbūt atskleisite, kaip susipažinote su lietuvaite Virga?

– Išties sunku patikėti, kaip stipriai viskas pasikeitė vos per metus. Manau, kad gyvenimas tuo ir yra nuostabus. Galbūt nuskambės naiviai, bet mes su Virga susipažinome socialiniame tinkle "Instagram". Prisipažinsiu, mane sužavėjo graži mergina, tad palaikinau kelias jos nuotraukas, o ji atgal – mano. Tuomet ją užkalbinau, pradėjome susirašinėti. Jau seniau planavau atvykti į Vilnių, tad pasiūliau susitikti, jei norės. Prisimenu, kaip Virga mane paėmė iš oro uosto. Įsėdau į jos automobilį, ir pasijutau taip, tarsi šią merginą pažinočiau daugybę metų. Prakalbėjome visą kelią ir vis klausinėjome vienas kito: nejaugi mes tikrai matomės pirmą kartą?

– Esate kilęs iš Umbertidės miesto Italijoje. Kaip laikosi jūsų gimtinė? Juk būtent Italijai virusas smogė didelį smūgį.

– Italija šiuo metu laikosi tikrai neblogai. Dabar viruso židiniu tapo JAV ir kitos valstybės. Pandemijos pradžioje italai nesilaikė rekomendacijų, todėl virusas taip išplito. Tačiau dabar visi suprato taisyklių svarbą, todėl situacija suvaldyta. Mano šeima gyvena Umbrijos regione, kuris yra labai saugus. Jame jau kokį mėnesį neužfiksuota nė vieno viruso atvejo. Yra priežastis, kodėl pasaulio įžymybės taip mėgsta mano gimtąjį regioną (juokiasi). Čia nėra pagrindinio greitkelio, tik šalutiniai keliai. Todėl regionas kiek atskirtas nuo likusio pasaulio. Viruso kontekste tai didžiulis pranašumas. Su Virga planuojame čia apsilankyti. Žinoma, laikysimės visų saugumo priemonių, o nuvykę porai savaičių izoliuosimės ir nekontaktuosime su mano šeima. Gyvensime sodyboje tik su vištomis (šypsosi). Planuojame paatostogauti, tačiau kartu norėtume ką nors drauge sukurti. Virga baigė muzikos mokyklą ir puikiai groja pianinu. Tad kodėl gi nepadarius bendro projekto? Svajoju ir apie muzikinį klipą, kuriame ji pasirodytų.

– Neseniai Nepriklausomos muzikos apdovanojimuose (Independent Music Awards) buvote nominuotas už geriausią albumą. Vis dėlto, ar niekada nenorėjote būti priklausomu menininku? Juk jūsų pasirinktas kelias daug sunkesnis.

– Nesitikėjau, kad sulauksiu nominacijos. Tad esu labai laimingas, kad buvau pastebėtas. Tiesa, gaila, kad dėl viruso grėsmės apdovanojimų renginys neįvyks. Norėčiau nukeliauti į Niujorką ir pasijusti nepriklausomų menininkų bendruomenės dalimi. Tačiau dauguma didžiųjų JAV miestų šiuo metu visiškai izoliuoti. Nieko nepadarysi, teks prisitaikyti prie aplinkybių. Esu išties užsispyręs muzikantas, tad dabar labiau nei bet kada noriu griebti popieriaus lapą ir rašiklį. Pasisakau už muziką, į kurią sudedi savo emocijas ir išgyvenimus. Deja, pasaulis vis labiau tampa nuoširdžios muzikos kūrėjų katakombomis. Ateityje mes turėsime Edo Sheerano galaktiką, "Coldplay" planetą ir Beyonce visatą. Tačiau tarp šių didžiųjų populiariosios muzikos milžinų spindės ir mažos žvaigždutės – nepriklausomi kūrėjai.

Šiandien privalai pasirinkti: jei nori kurti autentišką, tikrą muziką, turi suprasti, kad didelio populiarumo nesulauksi. Šiuolaikinės įrašų kompanijos ieško tik tų talentų, į kuriuos būtų galima saugiai investuoti. Todėl jie kruopščiai analizuoja, kokios muzikos klausosi tikslinė auditorija, ir pateikia būtent tai. O aš elgiuosi atvirkščiai – kuriu taip, kaip aš noriu. Jei žmonėms patinka, puiku. Tai yra senamadiškas kūrybos būdas. O dabar menas tiesiog pritaikomas prie masių. Todėl menininkams, kurie nenori taikstytis, nėra lengva pragyventi iš muzikos. Žvelgdamas į visą šią situaciją, suprantu kaip man pasisekė, kad galiu visą laiką skirti muzikai. Ne tik pats koncertuoju, bet rašau dainas ir kitiems atlikėjams. Tai leidžia man gyventi iš muzikos, neišduodant savų idealų. Vis dėlto šiandien atrandu laimę ir kitose gyvenimo sferose. Labai džiaugiuosi, kad sutikau Virgą – žmogų, su kuriuo galiu pasidalyti savo gyvenimo būdu ir filosofija. Šiais laikais nėra lengva užmegzti tikrą santykį. Tad daug su ja apie tai kalbame – įsipareigojimą, pastangas, kurias abu turime dėti, ir žiūrėjimą ta pačia kryptimi.

– Ankstesniuose albumuose lietėte žmogiškumo, tarpusavio santykių temas. Šiuo metu dirbate prie naujausio albumo – apie ką kalbėsite jame?

– Nenutolsiu nuo žmogiškumo tematikos. Naujausias albumas pasakoja apie mano ateities viziją žmonijai, menui, mūsų gyvenimo būdui. Vis dažniau pastebiu, kad žmonės pernelyg žavisi išgalvotais superherojais iš "Marvel" filmų. Tačiau jiems nerūpi tikri herojai, gyvenantys tarp mūsų. Kavinėje gali sėdėti koks nors žymus tinklaraštininkas, išgarsėjęs fotografijomis iš sporto salės. Praeiviai jį kalbins, norės drauge nusifotografuoti. Nelsonas Mandela sėdės visai šalia, ir bus nematomas. Mano herojai yra aktyvistai, žmonės kaip N.Mandela, Martinas Lutheris Kingas, Johnas Lennonas. Jei tokių asmenybių pasaulyje būtų daugiau, nenutiktų tokių skaudžių įvykių kaip George‘o Floydo tragedija. Tad mano vizija ateičiai nėra labai optimistiška.

Nors kompiuteris ir gali rašyti dainas, jis neturi sielos, nejaučia nei džiaugsmo, nei skausmo. Tad ko verta tokia muzika?

Karantino metu daug galvojau ir apie muzikos ateitį. Galbūt nuskambės juokingai, bet esu tikras, kad žmogaus vaidmenį kuriant muziką galiausiai visiškai perims kompiuteriai. Jau dabar sukurta mobilioji programėlė, kuri, remdamasi tavo nuotaika, gali sukurti žodžius dainai. Muziką rašančius kompiuterius taip pat jau turime. Prieš metus Japonijoje mačiau koncertą, kuriame dalyvavo daugiau nei 15 000 žiūrovų. Po sceną lakstė muzikanto siluetas, bet, pažiūrėjus iš arčiau, tapo aišku, kad tai holograma. Kitaip sakant, minia susirinko į gyvą koncertą, kuriame jiems grojo netikras žmogus. Mąstau ir apie savo, kaip muzikanto, vaidmenį. Koks jis pasaulyje, kuriame žmonės mėgaujasi mašinų sukurta muzika? Nors kompiuteris ir gali rašyti dainas, jis neturi sielos, nejaučia nei džiaugsmo, nei skausmo. Tad ko verta tokia muzika? Žinau, kad visa tai skamba beprotiškai, tačiau kiek pokyčių pasaulyje jau įvyko... Prisiminkite, kaip žmonės reagavo į atsiradusią televiziją ar internetą, o vėliau tai tapo norma.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių