Operos solistė V. Kuprevičienė: meilė yra viskas

Pasirinkimo spąstuose

Jeigu savo gyvenimą reikėtų apibūdinti vienu muzikiniu kūriniu, V.Kuprevičienė įvardytų "Traviatą". Nors lietuvių pasąmonėje Giuseppe's Verdi opera su legendine arija "Pakelkime taurę linksmybių" neatsiejama nuo Naujųjų sutikimo, solistė išveda kitas paraleles. "Ši opera kalba apie meilę ir kančią, tai man yra artima", – sako 51-erių moteris.

Ir meilės, ir kančios gyvenimas Vilijai atriekė po abišalę, o linksmybių jame buvo mažiau nei išbandymų. Nors pavydo virusu užsikrėtę tautiečiai pašnypščia už nugaros: bepigu verslininko žmonai...

"Nekreipiu dėmesio į pavyduolius", – giedrai nusišypso V.Kuprevičienė, ir moteriškos laimės, ir profesinės karjeros pasiekusi anaiptol ne lengvu keliu.

Link sidabrinio jubiliejaus artėjanti Vilijos ir Gedimino Kuprevičių santuoka jauniems žmonėms gali būti pavyzdžiu, kaip išsaugoti meilę gyvenimo negandose, o Vilijos vėlyva solinė karjera – įkvėpimu, kad niekada nevėlu ieškoti savojo pašaukimo.

Pokalbį kreipiame į tuos laikus, kai viskas atrodė paprasta ir ranka pasiekiama. Vaikystėje Vilija buvo daktarė ir solistė: žaisliniu švirkštu gydė lėles ir rengė koncertus namiškiams. Atrodė, pasiuntė savo likimui žinią. Išsipildė ir viena, ir kita. Tik, kaip dažnai atsitinka, likimas savaip viską pavarto...

Tai, kad solinę karjerą pradėjau brandaus amžiaus, turi ir privalumų – jauna nebūčiau galėjusi dainuoti tokių kūrinių, kuriuos atlieku dabar.

"Baigiau Vilniaus konservatoriją, vokalo specialybę. Kurį laiką dainavau "Vilniaus" chore, įvairiuose ansambliuose, pradėjau dainuoti Lietuvos nacionalinės operos chore", – vardija pirmuosius muzikinius pasiekimus, kuriuos pristabdė motinystė.

O ir medicina pasąmonėje vis kirbėjo... Nutarė tapti slaugytoja. "Įstojusi mokytis įsiprašiau padirbėti Lazdynų ligoninėje traumatologijos skyriuje: sterilizavau medicininius instrumentus, leidau vaistus, dalyvavau operacijose", – pasakoja apie kitą savo patirtį.

Bet net ir tuomet nenutraukė muzikinės veiklos. Medicinos mokslų nebaigė, nes sulaukė kvietimo dainuoti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chore.

Jau dabar, regis, buvo galima kloti tvirtus pamatus muzikinei karjerai, tačiau nenuorama Vilija nenustygo. Baigė masažo kursus, ragavo biologijos mokslų Vytauto Didžiojo universitete ir socialinių mokslų – Vilniaus universitete. Pastarajame net ir bakalauro diplomą įgijo, ketino studijuoti dar ir psichologiją. O tada gyvenimas tarė griežtą ne ir suteikė galimybę visas įgytas žinias – medicinos, masažo, socialinių mokslų – pritaikyti praktiškai.

Išlikimo egzaminas

Dabar jau laikas susipažinti su Gediminu Kuprevičiumi, apie kurį jo žmona Vilija gali pasakoti valandų valandas. Pradedant simboliška jų pažintimi Naujųjų naktį ir pirmuoju pasimatymu, kai Gediminas pakvietė į operą.

"Gedimino tėvas – šviesaus atminimo Romualdas Algimantas Kuprevičius, profesionalus smuikininkas, ilgametis garso režisierius televizijoje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, išugdė sūnų tikrą klasikinės muzikos eruditą. Ir nors sūnus tapo fiziku, klasikinė muzika jį lydi visą gyvenimą. Tai unikali asmenybė su dideliu potencialu muzikai, – didžiuodamasi pristato savo gyvenimo žmogų Vilija, pažintį su juo vadinanti likimo dovana. – Jis tuo mane sužavėjo ir pavergė. Kaip Gediminas mane atvedė į operą, taip aš joje ir likau."

Šiuose žodžiuose daug tiesos: jei ne vyro palaikymas, V.Kuprevičienė nebūtų užkariavusi didžiųjų scenų. Tačiau ši sėkmės istorija yra neatsiejamai susijusi su kita – tragedijos istorija.

Vilija iki šiol negali ramiai kalbėti apie ypatingą jų šeimai laikotarpį, kai Gediminas svyravo tarp gyvybės ir mirties. Liga visada ateina netikėtai, ir G.Kuprevičių ji pakirto pačiame klestėjime.

G. Kuprevičius – fizikas, vienas iš bendrovės "Ogmios centras" įkūrėjų, sėkmingas verslininkas, buvo įsisukęs į nesibaigiančių darbų verpetą. Kai jam plyšo aorta, po visą parą trukusios operacijos medikai nedalijo vilčių. Jau vien tai, kad po operacijos atsigavo, prilygo stebuklui.

"Kai parsivežiau Gediminą namo, prisiėmiau didžiausią atsakomybę už jo gyvybę, – suvokia tuomet pečius užgulusią naštą. – Bet negalvojau apie jokius sunkumus. Tebuvo vienintelė mintis – kuo greičiau jį pastatyti ant kojų."

Butauto Barausko nuotr.

Tam prireikė metų. O iki tol – milžiniškų pastangų. Namai – nepritaikyti neįgaliojo vežimėliui, juos reikėjo pertvarkyti. Vaikai – mokyklinio amžiaus, jiems reikėjo daug dėmesio ir priežiūros. Darbai – nesustabdomi, tuomet dirbau Operos ir baleto teatre, chore. Nauji pastatymai, repeticijos – visur reikėjo suspėti ir, užgniaužus širdies skausmą, dainuoti. O grįžus kibti į pavargti neleidžiantį darbą.

Nors Vilijai ir pravertė masažo žinios bei įgūdžiai, Gediminui, kurį kaip vaiką reikėjo mokyti sėdėti ir vaikščioti, reikėjo dar ir kineziterapeutės paslaugų. "Iš pradžių pasiekėme, kad jis pajėgtų atsisėsti, po metų – savarankiškai judėti", – pasakoja apie didžiausią gyvenime pergalę.

Padėka gyvenimui

"Kai atsipalaidavau nuo slaugės darbo, stačia galva nėriau į muziką, – šiandien jau su šypsena apie patirtus išbandymus gali kalbėti V.Kuprevičienė, vyro paskatinimą žmonai imtis solinės karjeros vadinanti jo padėka gyvenimui. – Kai jis prisikėlė, su didžiuliu užsidegimu ne tik pats ėmėsi veiklos, bet ir mane skatino siekti vokalinių aukštumų."

Nors Vilija prisipažįsta, kad jai nepatiko dainuoti chore, kur tarsi prarasdavo save, užlipti vienai į didžiąją sceną ir dar tokio amžiaus, kai kiti jau nulipa ir baigia karjerą, nebuvo paprasta.

"Aš vis atsikalbinėjau, kad mano ne tas amžius, bet Gediminas neleido abejoti. Sakė, kad turint puikų balsą reikia dainuoti", – sako vyru patikėjusi ir pasikliovusi V.Kuprevičienė.

Likimas atsiuntė dar vieną paspirtį. Labai padėjo Vokietijoje sutikta vokalo dėstytoja Romutė Tumuliauskaitė, kuri per labai trumpą laiką padėjo perprasti solinio dainavimo paslaptis. Vilija 2013 m. pasiryžo pirmajam soliniam koncertui. Ir išsyk įrodė, kad ilgametė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choristė gali tapti pripažinta soliste.

Šiandien soprano savininkė dainuoja koncertų salėse, atlieka solo partijas operose. "Sugebėjau sulaikyti nuvažiuojantį traukinį, – juokiasi V.Kuprevičienė, kuriai teko ne tik perprasti vokalo paslaptis, bet ir atlaikyti didžiulę konkurenciją. – Tačiau tai, kad solinę karjerą pradėjau brandaus amžiaus, turi ir privalumų – jauna nebūčiau galėjusi dainuoti tokių kūrinių, kuriuos atlieku dabar."

Solistės karjeros Vilija neįsivaizduoja be prof. Aleksandros Žvirblytės palaikymo. Akompanuojant šiai talentingai pianistei, V.Kuprevičienė rengia aukšto muzikinio lygio koncertus.

Kūrybinės bendražygės ir didžiausio savo talento gerbėjo – vyro Gedimino palaikoma Vilija žengė ir kitus karjeros žingsnius: įrašė tris solinius albumus, pasiryžo dalyvauti tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje. Juose iškart lydėjo sėkmė. Įsimintiniausiu V.Kuprevičienė vadina Lenkijoje vykusį konkursą "International Master Competition for Music Teachers", kuriame pelnė Didįjį prizą.

Kodinis pavadinimas

Svarbiausia savo solinių rečitalių komisija V.Kuprevičienė vadina publiką – jos dėmesio pelnė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Muzikiniu išprusimu itin sužavėjo vokiečių publika, su kuria buvo progų nekart susitikti. Koncertų organizatoriai iš Vokietijos pasiūlė surengti aštuonis koncertus su orkestru, diriguojamu žymaus muziko iš Izraelio Adi Bar, pačiose prestižiškiausiose Vokietijos salėse.

V.Kuprevičienės talentui plojo ir Estijos, Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos, Šveicarijos, Kazachstano, Amerikos, Kinijos klasikinės muzikos gerbėjai. Atverti klausytojų širdis jai pavyksta giliu, sodriu balsu, kurį profesionalai vadina tamsiuoju sopranu.

"Visa mūsų giminė daininga, – paaiškina paklausta, iš ko gi gavo tą balso dovaną. – Anksčiau dažnai giminės susibūrimuose dainuodavau, dabar stengiuosi balsą patausoti. Operinis dainavimas – kitoks, balsas turi turėti spalvingą paletę."

Butauto Barausko nuotr.

Viliją iki graudulio sujaudina, kai po koncertų priėję klausytojai dalijasi savo emocijomis, kurias sukėlė jos dainavimas. "Tai kažkas nepaprasta –, trykšta džiugesiu, – kai gali dainuoti negalvodama apie techniką, bet laisvai, dalydamasi jausmais."

Esu laiminga, kad dėl vyro galiu pamatyti ir išgirsti garsiausius atlikėjus prestižinėse scenose.

Jais dalytis irgi sekasi, nes dažniausiai V.Kuprevičienė dainuoja apie meilę. "Man meilė yra viskas, – atsako paklausta, kodėl toks pavadinimo kodas koncertų ir solinių albumų pavadinimuose. – Tai Dievo mums suteiktas tyriausias jausmas ir pastiprinimas. Visos vertybės pagrįstos meile, be jos negaliu įsivaizduoti gyvenimo."

Muzikinių kelionių aistra

V.Kuprevičienė džiaugiasi galimybe ne tik aktyviai koncertuoti, bet ir ugdyti jaunosios kartos meilę klasikinei muzikai.

"Bendraudama su jaunimu dažnai girdžiu: taigi operoje neįdomu, nėra jokio veiksmo... Ir kai tokius jaunuolius pasikviečiu į koncertą, didžiausia padėka būna girdėti jų prisipažinimą, kaip buvo įdomu", – džiaugiasi klasikos dainininkė, suformavusi plačios amplitudės repertuarą.

Didžiulio populiarumo sulaukia jos pasirodymai su dukra fleitininke Ieva Otilija Kuprevičiūte. Vilija pripažįsta, kad muzika vaikų gyvenime – taip pat vyro nuopelnas. Tiesa, profesionalios muzikės kelią pasirinko tik dukra. O štai sūnus Jonas, ilgus metus grojęs smuiku, vis dėlto suteikė pirmenybę kitai meninei profesijai.

"Sūnus pasirinko labai sudėtingą specialybę, jis ketina tapti režisieriumi ir šiuo metu mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje", – pasakoja V.Kuprevičienė, palaikanti sūnaus sprendimus.

Taip turi būti šeimoje, įsitikinusi laiminga mama ir žmona. Ir jei kas nors laukia tolesnio pasakojimo apie tai, kaip Kuprevičiai kolekcionuoja prabangius automobilius arba neišlenda iš užsienio kurortų, teks nusivilti.

Sutuoktinių kelionės susijusios su didžiąja abiejų aistra – klasikine muzika. Kuprevičiai turi pomėgį vykti į įvairiuose Europos miestų operos teatruose rodomus spektaklius.

"Esu laiminga, kad dėl vyro galiu pamatyti ir išgirsti garsiausius atlikėjus prestižinėse scenose. Milano "La Scalos" operos teatre žiūrėjome "Trubadūrą", "Anna Boleną", "Bohemą", "Žaną d’Ark", Venecijoje – "Turandot", "Karmen", "Bohemą", Londono karališkojoje operoje – "Faustą", Miunchene – "Makbetą" ir "Turandot", Veronoje – "Karmen" ir "Madam Baterflai", Drezdene – "Lohengriną", Zalcburge – "Trubadūrą", – įspūdingais muzikiniais potyriais dalijasi V.Kuprevičienė. – Į garsiausius teatrus keliaujame dėl to, kad tobulėtume, o ne dėl to, kad parodytume, kiek galime sau leisti."

Padėti tampa sunku

Neišvengiamai prabylame ir mecenatystės tema, kurios šaknys – giliai Kuprevičių šeimoje.

Gedimino prosenelis Konstantinas Stašys, pirmasis Vilniaus burmistras, buvo aktyvus Labdarystės draugijos narys. Senelis Antanas Juknevičius, tarpukario advokatas, aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių labdaringoje veikloje. Mama Raminta Elena Kuprevičienė, dailininkė ir grafikos kūrinių restauratorė, tapo ilgamete Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės rėmėja.

G.Kuprevičiaus įkurtas labdaros fondas "Gerasis ruonis" parėmė daugybę jaunų muzikų, jų studijų ir stažuočių, muzikinių projektų, festivalių, leidinių, filmų. Kultūros mecenato ženklu pagerbtas verslininkas – ir MO muziejaus mecenatas

"Šiuo metu Gediminas remia mano koncertus, mūsų drauge su profesore Aleksandra Žvirblyte organizuojamą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio festivalį, dar šiek tiek – LNOB teatrą", – sako V.Kuprevičienė ir apgailestauja, kad šiandieną veikiantis mecenavimo įstatymas ne skatina, o atbaido nuo paramos kultūrai.

Pagal daugiau nei prieš metus įsigaliojusį įstatymą mecenatystės kartelė užkelta per aukštai – norint gauti nacionalinio mecenato vardą ir galimybę, mokestinėms lengvatoms kultūrai reikia skirti milijoną. Tokia įstatyminė tvarka užkerta kelią kultūros žmonėms gauti mažesnę, bet labai reikalingą paramą.

Kasdienybės džiaugsmai

Ne tik moralinio palaikymo, bet ir finansinės paramos iš savo vyro sulaukianti V.Kuprevičienė pastarąja nepiktnaudžiauja. "Neturiu tarnų, viską darau pati", – sako didelių namų šeimininkė.

Pati ji pasirengia ir koncertams. "Jei tris valandas prieš koncertą prasėdėčiau grožio salone, ką dainuodama pasakyčiau savo žiūrovams?" – retoriškai klausia dainininkė, prieš pasirodymus namuose pasilepinanti grožio procedūromis ir susišukuojanti.

Vilijos rytas prasideda nuo šuns vedžiojimo. "Miškas, grynas oras – geriausia grožio procedūra, – juokiasi moteris, mokanti kasdienybėje rasti malonumų. – Kai pavargusi ir suirzusi paglostau katiną, visus negerumus kaip ranka nuima. O vakarais, jei noriu atsipalaiduoti, klausausi "Mezzo" koncertų."

O kuris iš Vilijos pomėgių šiandien praturtina jos laisvalaikį: kovos menai, sunkioji atletika, žirgai ar vyro padovanotas motociklas?

"Oi, sportą jau pamiršau, – juokiasi Vilija, kuriai treneriai pranašavo sportinę karjerą. – Ir motociklas, apie kurį taip svajojau, kol kas ramiai sau stovi."

Šiuo metu didžiausia moters svajonė – išmokti italų kalbą, kurios reikia dainuojant. "Pasiilgstu ir knygų. Tai vieną po akim pasidedu, tai kitą, o laiko vis pritrūksta", – prisipažįsta V.Kuprevičienė, dabar visa galva panirusi į muziką.