Net ir gyvendamas su asmens sargybiniais turkų rašytojas prisipažįsta esąs laimingas
Šią savaitę vykstančioje Frankfurto knygų mugėje už kūrybą savo tėvynėje Turkijoje persekiojamas rašytojas, Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas pristato naujausią savo knygą "Nekaltybės muziejus" ir su ja susijusį to paties pavadinimo muziejų.

Nenorom tapo politine figūra

O.Pamukas savo viešose kalbose pirmasis iš Turkijos rašytojų prabilo apie armėnų tautos naikinimą XX a. pradžioje, įvardydamas tai tiesiai – genocidu. Taip jis pateko ne tik į valdžios, bet ir į ultranacionalistiškai nusiteikusių tautiečių nemalonę. Tik pasaulinės bendruomenės spaudimas padėjo rašytojui išvengti kalėjimo. Tarptautinės organizacijos ir dabar reikalauja, kad Turkijos oficialioji valdžia nutrauktų rašytojo persekiojimą ir grasinimus.

O.Pamuko romanai "Juodoji knyga", "Mano vardas – Raudonas", "Baltoji tvirtovė", "Sniegas", atsiminimų knyga "Stambulas, prisiminimų miestas" išversti į dešimtis kalbų. Jų bendras tiražas viršija 7 mln. egzempliorių. Leidykla "Tyto alba" šiemet pakartotinai išleido Nobelio premijos laureato "Juodąją knygą" ir šiuo metu derasi dėl galimybės lietuvių kalba išleisti "Nekaltybės muziejų". Šį romaną apie meilę turkų rašytojas yra pavadinęs ambicingu ir prisipažinęs, kad jį rašė dešimt metų.
"Deutsche Welle" interneto portalui O.Pamukas papasakojo apie naujausią savo knygą ir apie tai, kaip, pats to nenorėdamas, tapo politine figūra.

– Apžvelgdamas praėjusius dvejus metus po Nobelio premijos įteikimo, ar pasakytumėte, kad jūsų, kaip rašytojo, gyvenimas pasikeitė?

– Kai išgirdau apie Nobelio premiją, pirmas noras buvo pareikšti naujieną pranešusiam agentui, kad mano gyvenimas nuo to nepasikeis. Dabar suprantu, koks buvau optimistas, – mano gyvenimas pasikeitė, tik darbo įpročiai liko nepakitę. Keliuosi anksti, rašau, laikausi darbų plano.

Dėl premijos tapau labiau žinomas, įgijau daugybę naujų skaitytojų, bet gyventi tapo kiek sudėtingiau: viskam, ką darau, suteikiama daugiau politinio atspalvio.

– Nepaisant jūsų knygų grožio, Turkijoje nuolat sulaukiate grasinimų iš ultranacionalistų, radikaliųjų religinių grupuočių. Ar tai veikia jūsų gyvenimą ir intelektinį Turkijos gyvenimą apskritai?

– Tai veikia mano gyvenimą, juk gyvenu su asmens sargybiniais, o gyventi su sargybiniais – nedidelis malonumas. Man kelia nerimą, kad tie patys kraštutiniai dešinieji, o kartais ir valstybiniai laikraščiai nesiliauja manęs puldinėję, rengia prieš mane grėsmingas kampanijas. Kita vertus, vieną semestrą per metus dėstau Kolumbijos universitete Niujorke, mielai važinėju į konferencijas. Taigi – laimė tai ar nelaimė – daugiau nei pusę laiko praleidžiu už Turkijos ribų.

Pastaruosius dvejus metus apskritai negyvenau Turkijoje. Tikriausiai tai iš dalies susiję su Nobelio premija. Mano šlovė vis augo ir augo, bet galiausiai aš parsikrausčiau į tėvynę. Stebėjau žmogiškumo apraiškas Stambule. Neįsivaizduoju gyvenimo be Stambulo – nesvarbu, ar su asmens sargybiniais vidury nakties, ar vienas kaip pirštas. Aš vis dar vaikštau šio miesto gatvėmis, stebiu jį, žaviuosi juo, ir nesiliauju apie jį rašęs.

– Mėginate kažkaip suderinti priešybes – gyventi Stambule ir keliauti, būti politine figūra ir menininku?

– Tenka tai daryti. Nesu tremtinys, bet man vis mėgina prilipdyti tremtinio etiketę. "Ne, – sakau, – aš nesu tremtinys!" Išvykstu iš Turkijos, kai pats noriu, o galiu ir išbūti čia 365 dienas per metus.

Gyventi Niujorke tais semestrais, kai ten dirbu, ir keliauti tikrai malonu, bet nenoriu, kad į mane žiūrėtų kaip į auką. Viena priežasčių turbūt ta, kad esu kilęs iš tautos, kuri niekad nebuvo užgrobta, niekada nekentė priespaudos. Man nepatinka atrodyti nei kažkokių tarptautinių jėgų, nei Turkijos valstybės auka. Aš tvirtai stoviu ant kojų, esu laimingas, gyvas, mėgaujuosi rašydamas knygas.

– Vadinasi, netrokštate tapti tarpininku tarp kultūrų, vadinamu gyvuoju tiltu?

– Tiltas tėra šablonas, primestas man todėl, kad esu turkas, o juk pirmas dalykas, kurį kiekvienas pasakys apie Turkiją, – kad ji yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Bet prieš tapdamas tiltu, privalai perprasti žmogiškąją kultūros prigimtį, jos atspalvius, jos tamsiąsias puses, jos neracionalius įsitikinimus, siekius, ateities viltis, kasdienybę, silpnybes, vargus.

Visoks politinis atstovavimas, politinė veikla – ne man. Aš iš esmės literatas, žmogus, rašantis istorijas. Taip, mano knygose yra ir filosofinis sluoksnis. Aš dar ir eseistas, išsakau savo nuomonę apie kultūrą bei politiką, bet visų pirma aš pasakotojas, o pasakoju daugiausia apie žmones.

– Šiųmetėje Frankfurto knygų mugėje pristatysite naują romaną "Nekaltybės muziejus". Tai nuostabi meilės istorija, žinoma, apie Stambulą, apie muziejus. Manau, literatūros istorijoje tai pirmas romanas, kuriam skirtas atskiras tikras muziejus.

– "Nekaltybės muziejuje" nuosekliai pasakojama tokio Kemalio, aukštuomenės atstovo, meilės istorija. 1975-aisiais, kai prasideda veiksmas, jis trisdešimtmetis. Jis žymisi visus įvykius, susijusius su jo aistros objektu , – tolima labai gražia giminaite, aštuoniolikmete antros eilės pussesere Fusun. Nelaimėjęs jos rankos, tarsi kompensaciją jis renka viską, prie ko prisiliečia Fusun, ir galų gale įrengia muziejų, kuriame saugomi visi daiktai, susiję su jųdviejų istorija.

Yra ir tikras "Nekaltybės muziejus", jame stengiuosi parodyti visus tuos daiktus. Eksponatus šiam muziejui rinkau beveik šešerius metus. Nupirkau namą, kuriame ši istorijos dalis iš tiesų prasidėjo, ir paverčiau jį muziejumi. Taigi "Nekaltybės muziejus" yra ir muziejus, ir romanas.

Muziejus nėra romano iliustracija, o romanas nėra muziejaus paaiškinimas. Jie yra... Na, gal du tos pačios istorijos įkūnijimai.

– Ir mes, nuėję į muziejų, galime atgaivinti pasakojimą tiesiog žiūrėdami į daiktelius, apie kuriuos kalbama knygoje. Tai – tarsi materialūs prisiminimai. Pabaigoje jūsų herojus sako: "Visi turėtų žinoti, kad jis gyvenimą nugyveno laimingai." Ar jūs gyvenate laimingai, Orhanai Pamukai?

– Gyvenu labai laimingai. Aš laimingas, kad bendrauju su skaitytojais 58 kalbomis, – su milijonais skaitytojų, kad rašau savo knygas iš širdies, o jie skaito, ką parašau. "Ar gali būti laimingesnis gyvenimas?" – mąsčiau, kai buvau dvidešimt penkerių, o tada nusprendžiau mesti tapybą ir tapti rašytoju.

Kartais pagalvoju, kad visos mano svajos apie šlovę ir sėkmę (gavau daugiau, nei tikėjausi) išsipildė. Turiu pripažinti: aš – laimingas rašytojas.

Pasirodžius pirmajam „Juodosios knygos“ leidimui lietuvių kalba (2006 m.), šviesios atminties Gintaras Beresnevičius apie šį romaną “Literatūroje ir mene“ rašė:

“Identifikacijos paieškos čia, matyt, yra turkiška realija. Tuo Pamukas yra artimas ir lietuviams. Ir vieni, ir kiti eina į Europą su savos civilizacijos šleifu, eina žinodami, kad yra pasmerkti ir prarasti, ir atpažinti. Kemalis Atatiurkas, didysis Europintojas, kuriam bemaž kiekviename provincijos miestelyje stūkso raitelį vaizduojantys paminklai ir kuris visada yra fone, nors ne visada minimas, yra tarsi biografinio lūžio ašis. Ir ta ašis yra ne vien herojaus kartos lūžis, bet atgaline data perlaužia ir herojų, kuris nuolatos paskendęs tarp islamiškų knygų, polemizuoja su teologais ir nematomais pasislėpusiais bičiuliais, įsispraudęs tarp Bizantijos, Graikijos artefaktų ir Stambulo kvapų bei daiktų, tarp Osmanų pašų ir Atatiurko.

Su visu šiuo bagažu herojus per sufijų išmintį eina tiesiai į Europą, eina apsisprendęs ir svyruodamas drauge. Tema bent jau vien lietuviškam egzistenciniam klausimynui artima – kas laukia toje Europoje, kuri ir viliojanti, ir nepatikima. Gana moteriškas vaizdinys – Europa gali reikšti ir žiežulos trobelę, ir visuotinio išganymo viltis. Vis dėlto tai iššūkio situacija, kurioje kiekvieną herojų, nuo legendinio budelio iki padišacho, nuolat persekioja identiteto klausimas, ir jis sprendžiamas ne taip lengvai. (…) knygos herojai svaido vienas kitą ir patys save, kol ne tiek randa atsakymus, kiek įsitikina, kad svarbiausia žmogaus gyvenimo problema yra galėjimas ar negalėjimas būti savimi.
(…) Bet identiteto klausimai O. Pamukui, matyt, rūpi ne kaip šecherezadinis žaidimas, ne vien kaip proga pinti nepabaigiamas ir neišpainiojamas arabeskas. Turkija savo kultūrinės revoliucijos laikais irgi išgyveno tapatybės krizę, ir atrodo, kad tokia stipri europiškumo injekcija nepaliko ženklių pėdsakų identitete.

Štai tokie berods dokumentiniai faktai: žmonės, pirmą kartą išėję iš kino teatro, reikalaudavo grąžinti jiems akis, nes jie jau nebegalėjo matyti visko taip, kaip anksčiau; vieno piemens vaikas po savaitės, praleistos kino teatre, pamiršo kelią namo ir visiškai prarado atmintį. Ir šiaip – gražių ponių kino filmai pavertė visus apspangusiais žmonėmis, kurie troško gyventi kaip kine, troško tokių pačių drabužių, automobilių ir tokio paties gyvenimo; ir visi savaip apako, visi, visi. Turkai, beje, gavo dar ir dolmušus, mikroautobusus, ir ar ne jie tą tradiciją perdavė šiaurėn? Mes irgi civilizacinį smūgį amortizavome per mikroautobusų bumą. Procesai artimi.

Šis civilizacinis smūgis mus ištiko dešimtame dešimtmetyje, – turiu omenyje Lietuvą, tik ji turėjo jau XX a. trečiojo dešimtmečio skiepą ir tarsi galėjo išgyventi europinį šoką lengviau. Bet ar mes matome, ar susimąstome, ar ne stipraus smūgio tapatybei kaina? Turkams tai rūpi. Pirmąjį europinį skiepą jie irgi gavo XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. O. Pamukas kabinasi į mistinę sufijų ordino tradiciją, archajišką ir esą tebegyvuojančią šiandien; romantika europiečio sąmonei ar vidinio negęstančio turkiško islamo gyvybingumo viltis? Transformacija galima su visa sava tradicija? Eiti į Europą nieko neprarandant?