Tai galime daryti tyrinėdami kontekstą, kokiu metu jis kūrė, kas buvo populiaru tuo metu ir kaip tai galėjo atsispindėti jo kūryboje. M. K. Čiurlionio kūryba, plačiai nagrinėjama Lietuvos ir užsienio tyrinėtojų, dažnai buvo siejama su misticizmu, orientalizmu, tačiau okultizmas tyrimuose buvo studijuojamas mažiau. Tad straipsnyje daugiau remiamasi okultizmo tyrimais (tiesiogiai nesusijusiais su M. K. Čiurlioniu), o pirmasis šią srovę šiek tiek siejęs su tam tikrais Lietuvos menininko kūrybos elementais buvo Radoslawas Okulicz-Kozarynas, knygoje „Karalius-Dvasia“ nagrinėjęs Čiurlionio susietumą su Jaunosios Lenkijos judėjimu.

Pradėkime nuo okultizmo apibrėžimo. Dabartinis susiformavęs toks okultizmo apibrėžimas: „okultizmas (lot. occultus – slaptas, paslaptingas), kilęs nuo lotyniško žodžio, tai žinių apie tikėjimą, antgamtines jėgas ir būtybes sistema, šių žinių praktinis taikymas žmogui ir gamtai paveikti“ (1). Svarbu suprasti, kad tai yra dabartinis apibrėžimas, kuris nelabai tinka M. K. Čiurlionio laikams, nes tuo metu okultizmo apibrėžimas / sąvoka ir įvairių simbolių suvokimas tik formavosi, vėl kūrėsi iš naujo. Dėl to, kad tai buvo besiformuojanti religinė / ezoterinė forma, XIX a. pab. – XX a. pr. okultizmas galėjo turėti bendrų bruožų su teosofija, astrologija, misticizmu, spiritizmu ir kitomis ezoterizmo formomis (arba galėjo dalį jų perimti). Kai kurie būtent tą amžių – XIX–XX a. – sandūrą vadina okultizmo atgimimu, nes tam tikrą okultizmo formą galime atsekti nuo amžių pradžios: susidomėjimas antgamtinėmis jėgomis, žmonių bandymas ieškoti atsakymų apie mirtį, apie savo egzistenciją. Tai siejasi ir su Nobelio premijos laureato Isaaco Basheviso Singerio knygos "Okultizmas mene" (2) aiškinimu, kad okultizmas atsirado iš žmogaus bejėgiškumo prieš gyvenimo, mirties, egzistencijos paslaptis. Tai klausimai, į kuriuos gilinasi ne tik okultizmas, bet ir religija bei mokslas.

XXI a. pradžioje padaugėjo studijų, skirtų nagrinėti XIX–XX a. sankirtoje besiformuojančiam okultizmui ir kaip jis galėjo paveikti modernų meną, mokslą, filosofiją, politiką (3). Pasak Strube‘ės (4), tai, kaip okultizmas buvo suvoktas XIX a., labai priklausė nuo to amžiaus konteksto ir formavimosi aplinkybių: XIX–XX a. Europoje vyravo krikščionybė, turinti savo dogmas ir atsakymus į svarbiausius klausimus, taip pat nuo XVIII a. stiprėjo ir Apšvieta, raginanti stiprinti sąsajas su mokslu, skatinanti visus eiti mokslo keliu. Tačiau būtent šių jėgų egzistavimas kartu atvėrė galimybę atsirasti įvairioms ezoterizmo formoms. Tam pasitarnavo kelios sąlygos:

Po truputį atsirandantis pasipriešinimas Apšvietos pozityvizmui: pozicijai, kad visi klausimai gali turėti objektyvų atsakymą, į tai įtraukiant, kad ir menas gali būti objektyviai išaiškintas, kiekvienas paveikslas turi savo tikslų suvokimą, nuo kurio negalima nukrypti. Kilusi krikščionybės krizė. Kartu su moksliniais atradimais atsirado daug naujų klausimų. Pavyzdžiui, atsiradusi evoliucijos teorija – ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmogus vystėsi kartu su gyvūnais, kas yra priešinga iki tol vyravusiam supratimui. Atrasta, kad žemė daug senesnė, nei parašyta Biblijoje, tai vėlgi atsiranda naujų klausimų. Kai kyla naujų klausimų, formuojasi ir naujas pasaulio suvokimas ir bandoma išlaviruoti. Buvo manoma, kad mokslas priešinasi krikščionybei, o krikščionybė priešinasi mokslui, tad kaip surasti balansą? Tas besiformuojantis okultizmas bandė išnaudoti balanso paieškas.

Autoritetas: lenkų rašytojas T. Micinskis, kurio pažiūros darė didelę įtaką amžių sandūros Lenkijos kultūros bendruomenei. / Małopolska Biblioteka Cyfrowa / Wikipedia nuotr.

Taigi okultizmui atsirado galimybė pasireikšti, nes jis priėmė naująsias mokslo tiesas, tačiau atsargiai bandė jungti su savo tiesomis ir išsiaiškinti savo liniją. Pavyzdžiui, jei mokslas kėlė klausimus dėl krikščioniško Dievo egzistavimo, ar tai reiškia, kad jokia dievybė negali egzistuoti? Jei gamta yra pakankamai surikiuota mokslo dėsnių, ar tai reiškia, kad jokie stebuklai ir magija negalimi? Būtent šių klausimų buvimas kartu ir leido iš naujo formuotis okultizmui, nes jis palaikė mokslo idėjas, palaikė evoliuciją, bet paliko vietos nežinomybei, ko nepaliko pozityvizmas.

Čiurlionis troško meno pilnatvės, jį domino visos žinios, galinčios privesti prie to išganingo žinojimo: atvykęs į Varšuvą jis puolė studijuoti chemiją, astronomiją, istoriją, religijotyrą, gyvas, mirusias kalbas, skirtingus alfabetus. Tai buvo smalsus žmogus. Žmogus, ieškantis atsakymų.

Marco Pasai siūlė tokį fin de siecle okultizmo apibrėžimą: tai buvo būtinybė išspręsti konfliktą tarp religijos ir mokslo, atsitraukiant nuo žinomų religijos formų, individo dvasinės realizacijos svarba, atsiskyrimas nuo kitų judėjimų (5). Kartu, pasak Aušrelės Kristinos Pažėraitės (6), buvo svarbu atkurti žmogaus holistinį santykį su savimi ir pasauliu: šis žiūrėjimas į save ir į pasaulio simboliką buvo kaip atsvaras iki tol vyravusiai pozityvistinei teorijai, kad viską galima paaiškinti, visur karaliauja mokslas ir tik jis turi visus atsakymus, ir tuo labiau kad kiekvienas klausimas reikalauja atsakymo, taip pat kaip kiekvienas paveikslas reikalauja paaiškinimo. Paprastas pavyzdys, kaip tai veikia, yra astrologijos ir astronomijos santykio raida. Šiuo metu šios sritys yra stipriai atskirtos, tačiau XIX–XX a. sandūroje jos vis dar buvo stipriai susijusios, astronomija vystėsi per astrologijos suvokimą. Šios sritys buvo susietos bendrų klausimų: kas yra tos žvaigždės? ar žvaigždės gali paveikti mus? kur jos išsidėsčiusios? Šios dvi mokslo ir ezoterikos šakos buvo labai susijusios, ir lygiai taip pat okultizmas keliavo šita plona linija tarp mokslo ir ezoterikos.

Išsiaiškinus pagrindines okultizmo idėjas, galima grįžti prie jo sąsajų paieškų su menu. Anglų rašytojas Charlesas Moricas (1828–1910), rašęs noveles, straipsnius, kurių žymiausias rinkinys buvo „Mistiškasis Londonas“ (1875), buvo pasakęs, kad „okultiniai mokslai yra kertinis meno akmuo. Kiekvienas tikras menininkas jau instinktyviai yra „įšventintasis“. Skaitant senųjų burtininkų knygas, jam iškyla paslaptys, kurias iki tol slėpė savo viduje“.

Teigiama, kad menininkas sukurdavo vizijas, kurios tapdavo tikros tuo momentu, kai mes jomis patikėdavome, – atsiranda momentų, kai menas atspindi gyvenimą, tuomet gyvenimas atspindi meną. Jei paprasčiau, menininkas irgi ieškodavo atsakymų, ieškodavo, kaip pavaizduoti tai, kas jį įkvėpė, ir kai kuriais atvejais tai atvaizduodamas pasinaudodavo ir okultizmo simboliais, filosofija.

Jau minėtas Isaacas Bashevisas Singeris rašė, kad okultizmas pirmiausia dažnai pastebimas mene, nes tai ta vieta, kur vaizduotė turi viršenybę, bet tuo pat metu gali parodyti tai, kas visų viduje – kokie klausimai, kokios idėjos, kokie lūkesčiai vyrauja. Todėl labiausiai okultizmas yra siejamas su meno rūšimis, kuriose vyrauja emocijos, simboliai, – simbolizmu (XIX a. II p.), impresionizmu (XIX a. pab. – XX a. pr.), ekspresionizmu (XX a. I p.) ir ypač abstrakcionizmu (XX a.). Šiose meno rūšyse ypač pastebimas menininkų bandymas ieškoti naujų pažinimo būdų ir iš chaoso atnešti tvarką ir sudėlioti į bendrai visiems suprantamą (arba nesuprantamą) kūrinį. Tokiai teorijai pritarė ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė (7), teigdama, kad okultizmas daugiau susijęs su menininkų noru sužinoti ir peržengti įprastas patirties ribas.

Iš kur M. K. Čiurlionis galėjo išgirsti, sužinoti apie okultizmą? Pagrindiniai šaltiniai yra keli: literatūra (knygos, spauda), kiti žmonės (draugai, mokytojai), vizualusis menas, mokslai.

Valerija Čiurlionytė-Karužienė minėjo, kad gyvenant Varšuvoje Čiurlioniui įtakos galėjo turėti Micinskis – tuomet gyvenęs rašytojas, teosofas, mistikas (8). Nors pats Čiurlionis apie šį asmenį mūsų turimuose laiškuose neužsiminė, apie jų vienas kito pažinojimą egzistuoja ir liudijimai, ir netiesioginiai duomenys. Vienas jų – Varšuvos dailės mokyklos studento Jano Brzezinskio atsiminimas (9) apie M. K. Čiurlionio lankymąsi K. Stabrausko arbatos vakaruose, kuriuose dalyvaudavo ir senovės Indijos žinovas orientalistas Stanislavas Michalskis, Tadeuszas Micinskis, Ferdynandas Ruszczycas, Konradas Krzyzanowskis, Zenonas Przesmyckis, Arturas Gorskis.

Pasak Okulicz-Kozaryno, Micinskis buvo labai susižavėjęs tiek teosofija, tiek okultizmu, ragino universitetuose kurti magijos katedras (10). Tai jis darė sekdamas Stabrausko pavyzdžiu – anot Micinskio, Varšuvos dailės mokykla, vadovaujama K. Stabrausko (1904–1909), tapo tokia, kur nuolat buvo diskutuojama apie dvasių pasaulius, ezoterinėmis ir okultinėmis temomis. Buvo minima, kad Stabrauskas rūpinosi okultinių mokslų studijomis, sklaida, žavėjosi ezoterika ir buvo glaudžiai susijęs su teosofinėmis bendruomenėmis, kurios dažnai tapatinamos su okultizmu. Šis direktoriaus aspektas nebuvo mėgstamas Varšuvos dailės mokyklos rėmėjų, tačiau su Stabrausku dėl šių temų nebuvo konfliktuojama (daugiau buvo konfliktuojama dėl finansų ir nesutarimų su Pedagogų taryba, Globėjų komitetu). Dėl M. K. Čiurlionio dalyvavimo veikloje įrodymai gana migloti: tikrai žinome, kad jis lankėsi Stabrausko arbatos vakaruose, randame užuominų, kad Čiurlionis galėjo atlikti mediumo vaidmenį11, tačiau, neturėdami jokių patvirtinimų, tokį teiginį kol kas galime atmesti. Štai apie hipnozes kalba ir jo sesuo (12), tad šitai galima patvirtinti, bet tai neleidžia teigti, kad M. K. Čiurlionis buvo stipriai įsigilinęs į okultizmą ar ezoterizmą ar tiesiog bandė naujausias madas.

Kitas okultizmo šaltinis – tai literatūra. Tai ne tik straipsniai laikraščiuose, kuriuose buvo publikuojami ir nauji literatūros kūriniai, kritiniai, moksliniai straipsniai, bet ir įvairūs tuo metu populiarūs autoriai. Pavyzdžiui, Čiurlionio mėgtas ir skaitytas Nietche‘ė (13) buvo neoidealizmo pasekėjas: neoidealizmas sustiprėjo Europoje būtent XIX a. pab. – XX a. pr. kaip priešprieša esančiam pozityvizmui – bandymui viską moksliškai paaiškinti. Pasak neoidealizmo, neįmanoma visko paaiškinti, ir bandymas viską paaiškinti moksliškai kaip tik nuneigia humanistinių procesų / objektų pažinimą. Taigi vietoje realizmo, pasak Nietche‘ės, žmogus ėmė geisti metafizinio paguodos meno – nepasiekiamos idilės, kas susiję ir su tuomet kilusia neoromantizmo banga – ikikrikščioniškosios Lietuvos garbinimu. Čia atmetamos banalybės, liko tik neapčiuopiamas jausmas, paguodos troškimas, pasak V. Daujotytės-Pakerienės: „Pro sąmonės struktūras ryškėja pasąmonės vingiai, intuityvioji kalba, skirta vidinei slaptybei atskleisti.“ (14)

Iš kur M. K. Čiurlionis galėjo išgirsti, sužinoti apie okultizmą? Pagrindiniai šaltiniai yra keli: literatūra (knygos, spauda), kiti žmonės (draugai, mokytojai), vizualusis menas, mokslai.

Galima įtraukti ir Čiurlionio itin mėgtą Slovackį, kurio kūrybą jis dažnai cituodavo su Sofija Kymantaite. Jo dvasių pasauliai taip pat veikė tuo metu esantį Jaunosios Lenkijos judėjimą, bet kartu ir Čiurlionio kūrybą.

M. K. Čiurlionio sekti menininkai taip pat patys domėjosi naujosiomis ideologijomis, ypač simbolistai, ieškoję naujų minčių atskleidimo būdų, visuotinai suprantamų simbolių, kuriais būtų galima atskleisti vidinį pasaulį (ką būtų galima suprasti kaip pasipriešinimą pozityvizmui ir klasikiniam realistiniam menui). Vieni iš šių vizualiųjų menų atstovų, kurių mene ypač dažnai ieškoma okultizmo bruožų ir simbolių, yra O. Redonas, A. Bocklinas, M. Klingeris, F. Stuckas, K. Stabrauskas; menininkai, kurie ir patį M. K. Čiurlionį žavėjo ir traukė. Tai, kad plito idėjos ir noras pasipriešinti pozityvizmui, parodo ir parodų praktika: šešios salonuose organizuotos parodos Paryžiuje tarp 1892 ir 1897 m., kuriose buvo įtraukti 230 menininkų darbai, tarp jų A. Bocklinas, dauguma simbolistai. Šių salonų esmė – mitai, legendos, misticizmas ir ezoterizmas; realizmo ir natūralizmo atstovai neįleisti į šias parodas. Nuo šių salonų parodų plito simbolių persunkto meno potraukis ir į Europos periferijas.

Pasak Maurice‘o Tuchmano (15), kelias idėjas galime rasti beveik visose okultizmo pasaulėžiūrose: visata yra gyva substancija, pasąmonė ir materija yra susijusios, visi dalykai evoliucionuoja priešingomis pusėmis, dėl to visata yra pilna priešingų polių – šviesu, tamsu, horizontalu, vertikalu, bet tuo pat metu viskas viršuje yra taip pat, kaip apačioje. Okultinių grupių tikslas – tobulinti savo sąmonę, ką buvo galima pasiekti meditacijos arba mokymosi būdu – gamtos mokslų, religijos, istorijos studijavimo, labai palaikė evoliucijos teoriją, bet dvasiniu požiūriu: kuo daugiau mokysiesi, tuo tavo dvasia bus labiau lavinama, kils į naujus sluoksnius. Svarbiausia buvo kilti į aukštesnius pasąmonės sluoksnius. Labai svarbios buvo ir Rytų filosofijos, istorijos studijos. Iš brolių ir kitų atsiminimų žinome, kad M. K. Čiurlioniui buvo labai svarbu lavinti save. Jis buvo užsirašęs ir lankė ne vieną pamoką, net ir tas, kurios per daug nesisiedavo su pagrindiniais jo mokslais – muzika ar daile. Kaip ir Micinskis, Čiurlionis troško meno pilnatvės, jį domino visos žinios, galinčios privesti prie to išganingo žinojimo: atvykęs į Varšuvą jis puolė studijuoti chemiją, astronomiją, istoriją, religijotyrą, gyvas, mirusias kalbas, skirtingus alfabetus. Tai buvo smalsus žmogus. Žmogus, ieškantis atsakymų.

Rašinys pirmą kartą paskelbtas "Pauliaus Galaunės skaitymai 2024", Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2024.

*****

1 – Visuotinė lietuvių enciklopedija. Okultizmas. Žiūrėta internetu [2024 m. sausio 12 d.] Prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/okultizmas/.

2 – Owen S. Rachleff, Okultyzm w sztuce (Warszawa : Penta, 1993).

3 – David Allen Harvey, Beyond Enlightenment: Occultism, Politics, and Culture in France from the Old Regime to the Fin-de-Siècle. The Historian 65, no. 3 (2003): 665–94. http://www.jstor.org/stable/24452371.; Júlia Gyimesi, The Problem of Demarcation: Psychoanalysis and the Occult. American Imago 66, no. 4 (2009): 457–70. http://www.jstor.org/stable/26304942.; Maria E. Di Pasquale, Joséphin Péladan: Occultism, Catholicism, and Science in the Fin de Siècle. RACAR: Revue d’art Canadienne / Canadian Art Review 34, no. 1 (2009): 53–61. http://www.jstor.org/stable/42630792.

4 – Julian Strube, Occultist Identity Formations Between Theosophy and Socialism in fin-de-siècle France. Numen, Vol. 64, No. 5-6 (2017), pp. 568-595 (28 pages).

5 – Ibid.

6 Aušrelė Kristina Pažėraitė, Ezoterinė kasdienybė: okultizmo, parapsichologijos, ezoterizmo, magijos diskurso problema Lietuvoje. Religija ir kultūra, 2011, t. 9, p. 21-44.

7 – Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Ezoterizmas literatūroje ir literatūros istorijoje, Literatūra [Lit. (Vilnius. Online)] [Literature]. 2005, t. 47 (1), p.73–86.

8 – Milda Mildažytė-Kulikauskienė, Sesers Rūpestis: Valerijos Čiurlionytės-Karužienės gyvenimo Ir darbų eskizai (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012).

9 – R.Okulicz-Kozaryn & V.Dekšnys, Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių : Čiurlionio kūryba Jaunosios Lenkijos kontekste (Vilnius: Versus aureus, 2009).

10 Ibid.

11 – Karolina Kotkowska, Kazimierz Stabrowski’s Esoteric Dimensions Kazimierz Stabrowski’s Esoteric Dimensions Theosophy, Art, and the Vision of Femininity. K. M. Hess, Annie Besant & Poland, Friends of Theosophical Archives Newsletter, No. 8, 2018, p. 24–31.

12 – Jadvyga Čiurlionytė, Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. 3 leid. (Kaunas: J. Petronis, 1994).

13 Ibid.

14 Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Ezoterizmas literatūroje ir literatūros istorijoje. Literatūra [Lit. (Vilnius. Online)] [Literature]. 2005, t. 47 (1), p.73–86.

15 – Maurice Tuchman, The Spiritual in Art. Abstract painting. 1890–1985 (Los Angeles County Museum of Art, 1986).