“Nužudyti Bilą 2”:neatremiamas smūgis aukščiau kino juostos

Kinas

“Nužudyti Bilą 2”:neatremiamas smūgis aukščiau kino juostos

Tarantinas yra genijus, ir šis nuosprendis neapskundžiamas aukščiausiam kino teismui. Režisierius, kuris kol kas neleido sau prisiliesti prie prasto kino. Tiksliau, jis beveik visada prisiliesdavo prie įvairiausios kokybės kino produkcijos ir iš jos suplakdavo visiškai naują, ironišką, originalų ir nepakartojamą kokteilį. Žmogus, kuris niekada neprakaitavo vardan „Oskarų“ ar pelningiausio filmo kino teatruose titulo. Jis kuria tik tai, kas jam šauna į galvą ir širdį. O idėjos šaudo kaip iš kulkosvaidžio. Ir svarbiausia – jis kino aikštelėje jas tobulai suguldo į juostą. Žino kiekvieną judesį ar dialogą. Išmano, kur kam šauti ar pasilenkti, kad atrodytų kaip Amerikos atradimas. Kaskadininkai pagarbiai šypsosi – šis režisierius pats suvaidina visas scenas, ne veltui žavisi Džekiu Čianu. O tekstuose yra nepralenkiamas kaip Michaelis Šumacheris. Tekstai žaižaruoja minties sprogimais, skamba kaip negirdėta muzika. Muzika Tarantino filmuose yra Misterio Veiksmo Nuotaka, todėl visi garso takeliai pasiekia populiariausiųjų viršūnes. Montažas toks ypatingas, kad vadinamas „tarantinišku“.

„Nužudyti Bilą“ buvo vienas geriausių 2003-iųjų filmų mūsų kino teatruose. Rytų kovų menai, šmaikštūs dialogai, juodas humoras, akį pamylintys vaizdai. Pažiūri kaip reklaminį minutės trukmės filmuką ir nešiojiesi galvoje gal dešimtį kultinių frazių bei veiksmo epizodų.

„Nužudyti Bilą 2“ – neabejotinai bus vienas geriausių 2004-ųjų filmų. Nors čia daugiausiai įvarčių įmušama žodžiais, o ne darbais. Tarantino vėl visus gražiai apgaus. Po uraganinio pirmojo filmo tikitės dar daugiau nulėkusių galvų ir kraujo čiurkšlių? Bus atvirkščiai. Mažiau. Bet ne blogiau. Žiūrėti gal net įdomiau. Ir visa tai su siužetu, kurio vingius režisierius atvirai atveria publikai. Reikės užmušti tris iš penkių niekdarių, o tarp jų – ir Bilą. Iš tiesų tai jus „užmuš“ Tarantinas ir parodys kaip klysta lengvatikiai, manantys, jog išduodant veiksmą, išpilama ir kino grietinėlė.

Antrasis filmas prisotintas šuolių atgal ir charakterių papildų. Kas ir kodėl herojus vertė taip, o ne kitaip elgtis pirmajame filme, visi motyvai – antrojoje dalyje. Nebanaliai ir su beribe fantazija. Veikėjai tarsi žaidžia „laivų mūšį“ vienas prieš kitą. Kažkas pataikė, kažkas nuskendo, kažkas daugiau nebebus žuvimi, o kažkas – žmogumi. Aktorių paradas įspūdingesnis už visų šios vasaros brangiausių filmų vaizdo efektus. Deril Hana, Deividas Keradainas, Maiklas Medsenas – jiems mūsų plojimai ir kraujo gėlės. Kiekvienas jų bendrame chore yra atskiras balsas bei atspalvis. Visi dirba idealiai – kaip Europos futbolo čempionato būsimųjų nugalėtojų komanda. Užgniaužia kvapą. Užmuša ir istorija, ir jos pasakojimo stilius. Spalvų žaidimai – atskira taurė Tarantino trofėjų kolekcijoje. Juoda ir balta išryškėja kaip spalvota vėliava.

Veiksmo atakos, ko gero, tik keturios, tačiau visos – tarsi atskiri superfilmai. Pokalbiai – anekdotai, įeisiantys į kino istoriją. O Tarantinas ją kuria ir žada kurti su kiekvienu filmu. Šventai tikime.