Po ilgos pertraukos Kaune savo kūrybą pristatė vilnietis ekspresionistas Klaudijus Petrulis. Po 15 metų pertraukos į laikinąją sostinę grįžusio dailininko paroda – projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ dalis.

Koliažas – poilsis nuo dažų

„Ilgai ruošiausi šiam momentui. Prašau tylos“, – parodos atidarymo vakare ištarė K.Petrulis ir grakščiai pasuko rankenėlę, pritaisytą po stiklu įkomponuotame koliaže. Salę užtvindė skambesys: garsai sklido iš koliažuose įkomponuotos muzikinės dėžutės, slepiančią žinomą melodiją.

„Judančiuose paveikslėliuose“, papildytose garsais, autorius suteikia progą rasti šių dienų Lietuvos realijų. Kompozicijai naudojamos priemonės – žaisliniai kareivėliai, lėlytės ir kiti sovietmetį menantys artefaktai. Komponuojamose detalėse glūdi kūrėjo prisiminimai, smulkmenėles dovanojusių žmonių dvasia.

Gaminti koliažus autoriui yra atokvėpis nuo dažų ir molbertinės tapybos, o lankytojai pailsina akis nuo galerijose plytinčių ištisų tapybos plotų. Žiūrovams suteikiama proga paieškoti ironijos, kurios tikrąją prasmę žino tik pats autorius.

Pastaraisiais metais kūrybingumu pasižymintis K.Petrulis parodas rengia įvairiuose Lietuvos kampeliuose, neapsiribodamas didmiesčiais. Ryšių istorijos muziejaus parodų salėje iškabinta didžioji dalis naujausios menininko kūrybos eksponatų, kiti keliauja po ekspozicijas užsienyje.

Autorius nuslėpė, kuriuos savo darbus vertina geriausiai, tačiau pažymėjo, kad dalis jų verti dėmesio: „Po ilgų metų, praleistų kuriant, galiu teigti, kad kai kuriais darbais ne iki galo, bet esu patenkintas.“

Žaidimai forma

Lietuvos dailės klasikas Algirdas Petrulis yra rašęs: „Abstrakti tapyba artima muzikai: reikia jausti tonus ir pustonius, turėti spalvinę klausą.“ Jo sūnus savo darbuose atskleidžia šias savybes, tačiau pasižymi savitais, nuo tėvo jį atsiejančiais kūrybos ypatumais.

K.Petrulis darbuose atsisako konstruoti ilgus pasakojimus ir imtis filosofinių projektų – savita, įvaldyta maniera perteikia nuotaikas, kasdienybės vaizdinius.

Pasak menotyrininko Remigijaus Venckaus, K.Petruliui svarbiausia yra forma, spalva ir išryškėjusi faktūra. Tapytojas išlaisvina formą, ja žaidžia. Jis renkasi iš pažiūros bereikšmį daiktą, pavyzdžiui, saulašarės žiedą, ir perkelia jį ant drobės – suplokština, taip paversdamas jį įdomiu. Formos virsta daiktų fragmentais ir tarytum laksto po drobę, išklysta ir sugrįžta į erdvę. Tai kuria įspūdį, kad už paveikslo forma tęsiasi toliau. Autoriui svarbu pateikti jausmą, jo spalvinę išraišką, daiktą, kuris mus nustebins.

Menotyrininkų pastebėjimą, kad formalistai dažniausiai žino, ką kalba jų abstrakcijos, K.Petrulis pritaiko sau: „Žinojau tapydamas. Su darbo pabaiga baigiasi ir mano vaidmuo. Jį keičia daina, atliekama žiūrovo, – jo suvokimas ir vertinimas.“

Abstrakciose tiesos nebūna

K.Petrulis dirba išskirtine technika – stora plastiko plokštele ir tai praverčia dirbant ant stambios, tolygiai padengtos faktūros. Dailininkas itin daug dėmesio skiria paviršiams ruošti, tuomet minėtąja plokštele kuria piešinį. „Paveiksluose faktūra ir potėpis tobulai susijungia ir knibžda vienodame judėjime“, – pristatydamas dailininką išskyrė R.Venckus.

Daugiasluoksnės kūrinių faktūros prisideda prie judėjimo įspūdžio. Iš po tarpusavyje persidengiančių sluoksnių atsiranda tarytum raidės, skaičiai, kitokie ornamentai.

Kalbėdamas apie judančias K.Petrulio kompozicijas, R.Venckus citavo italų rašytoją ir mokslininką Umberto Eco: „Atviras ir judantis kūrinys yra tas, kurio autoriaus intencijos nesąlygoja žiūrovų suvokimo.“

Pavadinimas – tik užuomina

Kūrinys, net ir turėdamas aliuziją į autoriui žinomą objektą, leidžia žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą. Dėl to R.Venckus siūlo pirmiausia įsižiūrėti į paveikslą, ir tik tada perskaityti jo pavadinimą.

„Pavadinimai daro įtaką žiūrovo supratimui ir leidžia pamėginti atspėti tai, ką autorius nori pasakyti paveikslu. Vartotojui yra būdingas noras paveiksle išsiaiškinti naratyvą kaip absoliučią tiesą. Vis dėlto abstrakčioje tapyboje absoliučios tiesos tiesiog negali būti. Kiekviena interpretacija yra teisinga,“ – konstatavo R.Venckus.

K.Petrulio paveikslų pavadinimus sugalvojo jo žmona tapytoja Jūratė Mykolaitytė. Dažnas jų – iš vieno žodžio. Autoriaus nuomone, daugiau nei du žodžiai pavadinime yra per daug.

„Pavadinimas tėra užuomina. Darbas turi kalbėti už save. Daug kalbantis dailininkas yra toks pats juokingas kaip šokantis politikas, – palygino tapytojas. – Žodis nuvertėjo. Už jo turinio niekas nesislepia.“

Prieštara su tėvu

Parodoje eksponuojamas paveikslas „Tėvui“ – vienas iš trijų darbų, skirtų atminti pernai mirusiam A.Petruliui, vienam iškiliausių XX a. Lietuvos tapytojų. Ciklo paveikslai – vieninteliai darbai, sugretinantys tėvą ir sūnų kūrybos tėkmėje. A.Petrulio realistiniai peizažai, natiurmortai, laikui bėgant, virto abstrakcijomis, o jo sūnus nuo pat pirmųjų darbų linko į neapibrėžtumą.

Vis dėlto tėvą ir sūnų vieną nuo kito skiria ne tik kūrybinė, bet ir jausmų siena. Jų santykiai Klaudijaus paauglystėje klostėsi gana sudėtingai: „Ant civilinio karo ribos. Muštynių nebuvo, tačiau pokalbių apie meną – taip pat.“

Tiesa, vėliau juodu sykiu su J.Mykolaityte kartu rengė kolektyvines parodas. Sūnus buvo šalia tėvo ir iškilmingais, svarbiais momentais. „Tėvas nugyveno labai ilgą gyvenimą. Išėjo tyliai, su ramia sąžine, niekam nepakenkęs.“

Kas lėmė, kad šiandien matome būtent tokį K.Petrulio meną? Tapytojas užsiminė apie namų aplinkos įtaką – jis bendravo su tėvo draugais, pripažintais dailininkais. „Tampytas po visas įmanomas parodas“, – prisiminė K.Petrulis. Vis dėlto vaikščiojimu po parodas tėvo įtaka, regis, ir baigiasi: „Kai tėvas sakydavo man, kad norint ką nors išreikšti storas dažų sluoksnis nereikalingas – mano tapyboje storas sluoksnis atsirado. Netapoma grynomis spalvomis – ėmiau naudoti jas.“

Kaip K.Petrulis reaguoja į nuomones, kad kūrybos kelyje jam padėjo tėvo vardas, o jo kūrybos įtaka – vis dar gaji? „Kai nugyveni tiek metų ir esi gimęs dar Stalinui esant gyvam... Manęs įžeisti praktiškai neįmanoma“, – atsako tapytojas.