Trupę „Les Idoles“ pristatyti nelengva, todėl geriau – pamatyti patiems. Tai padaryti bus galima jau visai netrukus – rugpjūčio 2–9 d. vyksiančiame šiuolaikinių scenos menų festivalyje „ConTempo“, kur trupė pristatys mobiliosios programėlės įkvėptą ir meniniu tyrimu tapusį pasirodymą „Reface“.
– Chandra, ar galėtumėte papasakoti, kaip susikūrė „Les Idoles“ kolektyvas? Kaip jis keitėsi laikui bėgant ir kokia pagrindinė šios platformos filosofija?
– Kolektyvas gimė 2020 m., kai pradėjome kurti „Reface“ projektą. Vis dėlto mūsų bendradarbiavimas prasidėjo keleriais metais anksčiau, kai susipažinome studijuodami Lione. Iš pradžių tai buvo kūrybinės paieškos be aiškaus tikslo – dalijomės įgūdžiais, idėjomis, žiūrėjome filmus, eksperimentavome su garsais, perukais ir makiažu. Laikui bėgant prie mūsų prisijungė ir kiti kūrėjai, tarp jų – muzikantas ir „Reface“ kompozitorius Martinas Malatray-Ravitas. Trise daug laiko skyrėme eksperimentams su kūnu ir garsu, tyrinėjome transformacijos ir tapatybės temas. Mus vienijo žavėjimasis persikūnijimu, mėgdžiojimu, įsijautimu į kito odą ir kūną, įvairių tapatybių atkartojimu.
Ši žaisminga mimikrijos ir įsikūnijimo praktika natūraliai peraugo į tai, kuo „Les Idoles“ yra šiandien, – kolektyvą, kuriame susipina kino, fotografijos ir muzikos atspindžiai. Mūsų kūryba remiasi fiziniais ir muzikiniais tyrinėjimais, dažnai įgauna hibridinių, netikėtų ar anachronistinių formų. Mums patinka laužyti kodus, keisti matymo kampą, kvestionuoti žmonijos jau užfiksuotus vaizdus – tiek jau ikoniškus, tiek visiškai kasdieniškus.
– Ar Jūsų kūryboje analizuojamos temos laikui bėgant keitėsi, ar nuo pat pradžių nuolat grįžtate prie tam tikrų klausimų, idėjų?
– Mėgstame kruopščiai gilintis ir tyrinėti vieną konkrečią temą, susitelkdami į specifinius klausimus. Pavyzdžiui, projekte „Reface“ nagrinėjame tapatybės ir transformacijos idėjas. Mūsų supratimu, tapatybė nėra kas nors pastovaus ar statiško – tai daugialypis, nuolat besikeičiantis reiškinys. Mes sąmoningai sutelkiame dėmesį ne į tai, kas aiškiai apibrėžta, o į mažus, dažnai nepastebimus pokyčius, keliaujančius per mūsų kūnus, jausmus, santykius, atmintį, istoriją ar net mus supančią gamtą. Viskas nuolat kinta – dažnai taip tyliai ir subtiliai, kad to nė nepastebime.
– Kas šiai filosofijai, kūrybos būdui padarė didžiausią įtaką?
– Mūsų mąstymui didelę įtaką padarė François Jullieno knyga „Les Transformations Silencieuses“ („Tylieji virsmai“). Ji padėjo mums atkreipti dėmesį į mikropokyčius – mažus, tylius pasikeitimus, formuojančius mūsų tapatybę ir aplinką, net kai to patys nepastebime. Tai paskatino mus dirbti su veido ir kūno, laikysenos transformacija.
Tęsiame šiuos tyrinėjimus įvairiais formatais: fotografijų paroda, edukacinėmis dirbtuvėmis (šokio ir grimo), o šiuo metu į transformacijos procesus gilinamės ne tik individualiai, bet ir grupėse. Tyrinėjame, kaip kūnai veikia vienas kitą, kaip jie sąveikauja ir keičiasi kartu, fokusuojamės į kolektyvinius pokyčius ir tarpusavio priklausomybę.
– Spektaklio pavadinimas kelia asociacijų su kaukėmis, veido pasikeitimu. Ką Jums reiškia „reface“ šio performanso kontekste?
– Pavadinimas „Reface“ kilo nuo mobiliosios programėlės, leidžiančios akimirksniu sukeisti veidus su kitu žmogumi, dažniausiai – kokiu nors garsiu asmeniu. Vos per sekundę atsiduri kito žmogaus kūne – garsaus muzikinio klipo ar gerai žinomo filmo scenoje. Būtent ši žaisminga tapatybės kaita tapo mūsų tyrinėjimų pradžia.
Pavadinimas daug pasako apie tai, ką tyrinėjame pasirodyme, kaip žmogus pereina nuo vienos tapatybės prie kitos, nuo vieno veido, vieno archetipinio vaidmens prie kito. Mums tapatybė nėra kas nors nekintamo – vienu metu gali būti ir vienas, ir daugelis. Projekte žaidžiame su šia idėja: pasitelkdami fizines transformacijas, grimą, judesį.
– Vaizduojate konkrečius žmones?
– Iš pradžių sukūrėme didelę vaizdų kolekciją – pasirinkome savo mėgstamų veikėjų, herojų portretus, kadrus iš mūsų mėgstamų filmų. Norėjome susikurti bendrą vizualinę kalbą. Vėliau susitelkėme į tris kino personažų poras, kurios mums simbolizuoja tapatybės dviprasmiškumą ir santykių įtampą.
Pirmoji pora – Adomas ir Ieva iš Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, 2013). Jie – du androginiški vampyrai, klajojantys per epochas ir bandantys prisitaikyti prie žmonių pasaulio. Mus traukė pati vampyro figūra – gebėjimas vienu metu gundyti ir pulti.
Vėliau tyrinėjome Beti ir Ritą iš Davido Lyncho filmo „Malholando kelias“ („Mulholland Drive“, 2001). Kai Rita praranda atmintį, ji ima iš naujo kurti savo tapatybę per painų ir toksišką santykį su Beti. Mus sužavėjo ir slaugytojos Almos ir aktorės Elizabet santykis Ingmaro Bergmano filme „Persona“ (1967).
– Kaip atrodo šio pasirodymo kūrybos procesas? Kaip vyksta pasiruošimas?
– Kruopščiai studijavome šių personažų atvaizdus, stengėmės tiksliai atkartoti jų išvaizdą, laikyseną, veido išraiškas, emocijas – beveik kaip mokydamiesi naujo vaidmens. Kartais žengėme dar toliau: naudojome protezus, kad iškreiptume savo veidus ir kūnus, ištrintume asmeninius bruožus ir visiškai pasinertume į transformaciją. Su grimo meistre ieškojome medžiagų, kurios galėtų pakeisti veido formą. Eksperimentavome su lateksu, vašku, balionais, glicerinu, kol galiausiai netikėtai atradome paprastą medicininį pleistrą.
Mums labai svarbios buvo fotografės Nadia Lee Cohen ir Cindy Sherman – abi jos kuria savotiškus autoportretus, kuriuose kaskart tampa vis kitu žmogumi, radikaliai keisdamos savo išvaizdą. Visai kaip ir minėti kino personažai ar N. L. Cohen ar C. Sherman darbai, mes mėgavomės savotišku tapatybės žaidimu – bandėme apsimesti kuo nors kitu, pasiklysti svetimose istorijose.
– Kiekvienas pasirodymas kelia savų iššūkių. Kokie momentai „Reface“ metu Jums yra sunkiausi fiziškai, emociškai ar psichologiškai?
– Pasirodyme nėra vieno aiškaus momento, kuris būtų sunkiausias. Tikrasis iššūkis kyla bandant darniai sujungti skirtingus elementus. Šis kūrinys sudarytas iš daugybės sluoksnių: svarbus fizinis judesys, veido išraiškos, dueto santykis, ryšys su muzika ir apšvietimu, grimas, o galiausiai – laisvumas, emocijos ir vaizduotė.
Scenoje naudojame celofaną, medicininį pleistrą, dažus, perukus – transformuojame savo veidus tiesiog žiūrovų akivaizdoje. Šios medžiagos yra nenuspėjamos, todėl turėjome išmokti su jomis dirbti, suprasti, kaip jos reaguoja, kaip gali tapti transformacijos žaidimo dalimi.
Daug dirbome mokydamiesi atskirti veidą nuo kūno – mėgdžiojome savo herojų žvilgsnius, gestus, laikyseną. Fizinė „Reface“ choreografija susidėliojo tarsi dėlionė: Tildos Swinton veidas iš filmo „Išgyvena tik mylintys“, Liv Ullmann laikysena iš „Personos“ ir pan.
Ne mažiau svarbi dalis scenoje – ryšys tarp garso, šviesos ir mūsų pačių. Nors turime aiškų struktūrinį planą, laikas čia niekada nėra griežtai apibrėžtas. Turime išlikti budrūs, nuolat klausytis vieni kitų. Mūsų keturių santykis scenoje nuolat keičiasi – veikiame vieni kitus, žaidžiame kartu, kad išlaikytume netikėtumo efektą.
Pasirodyme neįmanoma visko iš anksto užrašyti ir nuspėti. Tai ir yra kūrinio dalis, neleidžianti vaizdams ar personažams tapti per daug statiškiems. Kiekvieno pasirodymo metu personažas gali išgyventi vis ką nors naujo, patirti kitokių emocijų ar pamatyti kitą „kraštovaizdį“.
Pagrindinis „Reface“ iššūkis – visų šių dalių darna. Turėdami tiek daug struktūrų, vis tiek stengiamės išlikti dviprasmiški, neapibrėžti, palikti vietos netikėtumui.
Pasaulio scena iš arti žiūrovams atsiveria rugpjūčio 2–9 d. Kaune ir Kauno rajone. Visa festivalio programa – www.contempofestival.lt.
„ConTempo“ festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
Naujausi komentarai