– Šįmet Kretingoje vyksta jau devintasis Tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, kuo šis festivalis ypatingas, kas jį daro unikalų, ką apie jį papasakotumėte?
– Be abejonės, viena svarbiausių šio festivalio vertybių yra vargonai – seniausi Lietuvoje, pagaminti apie 1680 m., puikiai restauruoti ir prižiūrėti, patobulinti, suderinti vargonų meistro, kurį atsivežame iš Belgijos. Tai ne tik puikus istorinis instrumentas, su Baroko epochai būdingu derinimo aukščiu ir metodu, bet ir idealaus dydžio instrumentas. Nors šių vargonų garsas tikrai galingas, užpildantis visą bažnyčią, jie labai kompaktiški. Dėl to galime užkelti juos ant stacionarių ratukų ir per koncertus atvežame į bažnyčios centrą priešais altorių. Tai išties retas atvejis, kai publika gali ne tik klausytis bažnytinių vargonų, bet ir matyti juos ir vargonininką. Dėl savo mobilumo Kretingos vargonai yra idealūs muzikuojant kartu su kitais instrumentais ir dainininkais, todėl festivalyje girdime didžiulę senųjų instrumentų ir repertuaro įvairovę.
Reikėtų paminėti fantastišką Kretingos pranciškonų bažnyčios akustiką. Ji tikrai ypatinga, nes joje dera du sunkiai suderinami dalykai: muziką papildantis aidas ir garso aiškumas. Paprastai aidėjimas bažnyčiose per daug sulieja garsus tarpusavyje, neleisdamas išgirsti detalių, o Kretingos pranciškonų bažnyčia stebuklingai išsaugo muzikos skaidrumą. Tokioje akustikoje ji tiesiog sužydi, išsiskleidžia visomis gražiausiomis spalvomis.
Trečias festivalio išskirtinumo bruožas – kviečiamų muzikantų profesionalumo lygis. Visi čia atvykstantys – vieni pačių geriausių senosios muzikos atlikėjų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Festivalyje koncertavo tokios garsenybės kaip „Cappella Mediterranea“, Maria Cristina Kiehr, Nuria Rial, „Les Cornets Noirs“, Leonardo Garcia Alarconas, Rodolfo Richteris ir daugelis kitų.
Ketvirta – nemokami koncertai. Išgirsti už dyką tokio lygio senosios muzikos žvaigždes kitur Europoje būtų tikrai neįmanoma. Man labai svarbu, kad aukščiausiu lygiu atliekamas muzikos menas būtų prieinamas visiems. Tikiu, kad gili meninė patirtis yra tai, kas keičia žmogų ir visuomenę, todėl kultūrą priskiriu būtinybių sričiai kartu su medicina ir švietimu. Ir tokią muziką reikia pirma patirti, kad suvoktum jos poveikį ir suprastum, kad tau jos iš tikrųjų reikia. Kretingos senosios muzikos festivalis suteikia tokią galimybę. Daugybė žmonių per jį atrado senąją muziką ir nebegali be jos gyventi, vienam festivaliui pasibaigus iškart pradeda laukti kito.
– Tikriausiai ir pati senoji muzika išskiria šį festivalį iš daugybės klasikinei muzikai skirtų festivalių Lietuvoje? Kas yra ta senoji muzika? Ar ją gali atlikti bet kurie klasikinės muzikos išsilavinimą turintys atlikėjai?
– Senoji muzika – visų pirma ne tiek specifinis muzikos repertuaras, kiek specifinis muzikos atlikimo būdas, kurį dar vadiname istoriškai informuotu atlikimu. Dažniausiai tokia atlikimo praktika taikoma viduramžių, renesanso ir baroko muzikai, bet pritaikoma ir klasicistinei, romantinei ir dar vėlyvesnei. Kretingos festivalyje apsiribojame repertuaru nuo viduramžių iki baroko, bet svarbiausia, kad festivalio muzikantai siekia atkurti, kaip tie kūriniai skambėjo tuomet, kai buvo sukurti. Pirmiausia tam naudojami specifiniai to laiko instrumentai (kai kuriais atvejais – originalūs epochos instrumentai, bet dažniausiai naudojamos istorinių instrumentų šiuolaikinės kopijos). Kai kurie senieji instrumentai nuo modernių skiriasi ne itin daug, pavyzdžiui barokinis smuikas, bet tokie instrumentai, kaip viola da gamba, liutnia, kornetas – visiškai kitas pasaulis, juos įvaldyti techniškai reikia viso gyvenimo. Vien istorinių instrumentų nepakanka, dar reikia suprasti, kaip jie buvo naudojami, kokie buvo to laiko muzikos estetiniai idealai, todėl senosios muzikos atlikėjai studijuoja istorinius traktatus, išlikusius rašytinius šaltinius. Tad šiame festivalyje dalyvauja tik muzikantai, kurie tikrai specializuojasi šioje srityje, yra paskyrę senajai muzikai arba visą savo muzikinę karjerą, arba didžiąją jos dalį. Kretingos vargonais irgi ne kiekvienas vargonininkas pagrotų – reikia žinoti, kokios tonacijos šiam instrumentui tinka, o kokios – visiškai ne, kaip artikuliuoti garsus, kaip naudoti trumpąją oktavą, kokie naudotini vargonų registrų deriniai ir pan.
– Kaip Jūs, festivalio meno vadovas, pasirenkate, kuriuos konkrečiai atlikėjus kviesti į festivalį? Kaip sukuriate festivalio programą?
– Aš pats labai aktyviai koncertuoju senosios muzikos srityje, groju apie 100 koncertų per metus su įvairiais ansambliais ne tik visoje Europoje, bet ir kitur pasaulyje, todėl žinau tarptautinę senosios muzikos sceną iš vidaus, net asmeniškai pažįstu didžiąją dalį aktyviausių jos muzikantų. Tai man leidžia aiškiai suprasti, kokia turi būti tikroji senosios muzikos kokybė. Tad mano kriterijus paprastas – kviečiu tuos, kuriuos laikau geriausiais. Pavyzdžiui, šių metų festivalį atidariusį kontratenorą iš JAV Christopherį Lowrey laikau geriausiu pasaulio kontratenoru.
Sudarant programą man svarbiausia pakviestiems menininkams sukurti pačias tinkamiausias sąlygas atsiskleisti. Galbūt tai reikėtų laikyti net penktuoju šio festivalio išskirtinumo ženklu – pakviestiems muzikantams leidžiama pasirinkti, ką jie nori atlikti. Kadangi gerai pažįstu juos kaip atlikėjus, švelniai paskatinu rinktis repertuarą, kurį jie atlieka geriausiai. Pavyzdžiui, prancūzų baritonas Marcas Mauillonas šįmet dainuoja net dviejuose labai skirtinguose koncertuose. Jis pristato prancūzų baroko rūmų arijų programą, kur jo gimtoji kalba leidžia jam išjausti ir perteikti kiekvieną poetinį šios muzikos niuansą. Jis yra ir vienas didžiausių viduramžių muzikos autoritetų, todėl dainuoja ir XIV a. ars nova stiliaus programoje. Tiek prancūzų rūmų arijos, tiek viduramžių muzika šiame festivalyje skamba pirmą kartą – man svarbu klausytojus supažindinti su dar negirdėtais stiliais, autoriais, kūriniais.
Galvoju apie tai, kokių senosios muzikos instrumentų publika dar negirdėjusi, numatau jiems solistų vaidmenis. Iki šiol girdėjome basso di violino, violos da gambos, barokinio smuiko rečitalius, klausėmės kornetų, barokinių trombonų, išilginių fleitų, barokinės arfos, liutnios, traversinės baroko fleitos solo, ateityje dar tikrai išgirsime barokinį obojų, barokinį fagotą, dulcianą ir kitų senųjų instrumentų.
Derindamas su menininkais jų programas, skatinu juos atsižvelgti į vietos specifiką – vargonus, akustiką, publiką, kontekstą. Dažniausiai nutinka taip, kad jie sukuria naujas programas specialiai šiam festivaliui. Iš septynių šių metų pagrindinės programos koncertų specialiai sukurtos naujos programos yra net penkios. Tai irgi gana reta kitų festivalių kontekste. Menininkai tikrai labai vertina tokią pasirinkimo laisvę. Kartais jie sako, kad pagaliau galėjo panerti į muziką, kurios seniausiai troško. Labai dažnai jie koncertuoja į komerciją orientuotuose festivaliuose, todėl jiems primetamas lėkštesnis, labiau pramogai skirtas repertuaras. Nemokami festivalio koncertai išeina į naudą ne tik publikai, bet ir menininkams, ir meno kokybei.
– Kaip jums pavyksta surengti tokio lygio koncertus, mokėti adekvačius tarptautinius atlygius senosios muzikos žvaigždėms, atskraidinti juos net iš už Atlanto ir kartu leisti sau nepardavinėti bilietų?
– Iš tiesų, kai pasikalbu su kitų festivalių organizatoriais Europoje, jiems net sunku patikėti, kad tai įmanoma. Pirmiausia, aišku, ačiū festivalio partneriams ir rėmėjams, kurie tai supranta ir palaiko. Tačiau vien rėmėjų neužtektų nemokamiems koncertams užtikrinti. Mes maksimaliai sumažiname administravimo išlaidas, dažnai tiesiog neskaičiuodami savo pačių darbo. Esame „pasidaryk pats“ tipo organizatoriai. Aš ir festivalio prodiuserė Renata Dubinskaitė nuo pat pirmo festivalio 2017 m. darome viską patys – be darbo prie paraiškų, sutarčių, biudžeto, viešinimo ir ataskaitų, dirbame vairuotojais, scenos technikais, krovikais, klavesino derintojais, straipsnių rašytojais, reklamų įgarsintojais, vertėjais, kalbos redaktoriais, koncertų vedėjais ir t. t. Jeigu visus šiuos darbus įvertintume įprastais įkainiais, samdytume jiems specialistus, administravimo kaštai išaugtų keliagubai. Žodžiu, didele dalimi esame idėjiniai savanoriai. Ir dar kai festivalyje dalyvaujantys kolegos iš užsienio pakviečia papildomai pagroti ar padainuoti jų koncertuose Kretingoje, darome tai be atlygio. Laimei, dabar mūsų organizacinė komanda nuo dviejų išsiplėtė iki penkių asmenų, taigi mažiau pavojaus patirti perdegimą. Be to, jėgų suteikia ir į priekį veda akivaizdi festivalio sėkmė – pilna bažnyčia klausytojų, dažnai nebetelpančių susėsti, jų dėkingumo ašaros akyse, laimingi menininkai. Ir patys be galo mėgaujamės klausydamiesi jų gyvai atliekamos muzikos tokioje įkvepiančioje aplinkoje, pasitaiko ir susigraudinti. Tai nuostabus jausmas.
– Kad ir kiti galėtų patirti šį jausmą dar šįmet, papasakokite, kuo ypatingas šių metų festivalis? Tai pirmas kartas, kai jis turi konkrečią temą – skiriamas kompozitoriaus Giovanni Pierluigi da Palestrinos 500 metų jubiliejui?
– Taip, G. P. da Palestrina yra vienas įtakingiausių visų laikų kompozitorių, bet jam tikrai trūksta žinomumo. Čia labai praverstų palyginimas su garsiausiais Renesanso epochos dailininkais, kurių vardus visi žino: Leonardo da Vinci, Raphaeliu, Michelangelo. G. P. da Palestrina yra tokio pat dydžio, svarbos ir genialumo figūra. Tik jam, o ne minėtiems dailės meistrams buvo suteikta išskirtinė garbė būti palaidotam pačioje Vatikano Šv. Petro bazilikoje, kur paprastai laidojami popiežiai, šventieji ir kiti Bažnyčios didieji. Jis yra pirmas menininkas, gavęs tokią išskirtinę privilegiją, o ant jo antkapio užrašyta „Muzikos princas“, – visa tai rodo, kaip G. P. da Palestrina buvo vertinamas ir mylimas.
Jis padarė didžiulę įtaką daugeliui kompozitorių kartų visoje Europoje ir už jos ribų. Ypač svarbu, kad G. P. da Palestrina buvo reikšmingas Lietuvai, nes trys tiesioginiai šio kompozitoriaus mokiniai dirbo kapelmeisteriais Žygimanto Vazos dvare. Valdovo kapelmeisteris buvo svarbiausias šalies kompozitorius, kūręs sakralinę ir pasaulietinę muziką ir vadovavęs jos atlikimui. Per jo mokinius G. P. da Palestrinos muzikos įtaka Lietuvai buvo tikrai didelė, o apie tai beveik nežinoma. Todėl iš septynių pagrindinės programos koncertų net keturi skirti G. P. da Palestrinos temai. Įvairios sudėties ansambliai – nuo keturiolikos dainininkų a cappella iki vargonų solo, instrumentinio ansamblio ir mišraus vokalinio-instrumentinio kolektyvo – pristato jo žymiausius kūrinius, jo kūrybos poveikį vargonų repertuarui, įtaką tokioms tolimoms šalims kaip Lietuva ar Meksika. Taigi, šiais metais programoje dominuoja renesanso polifonija, bet yra ir viduramžių, ir baroko muzikos programų.
– Kokios Jūsų svajonės, susijusios su būsimais festivaliais?
– Labai norėčiau galėti festivalyje pristatyti ir grandiozinės atlikėjų sudėties programų, kūrinių, kuriems reikia didelio orkestro, choro, solistų. Tada galėtume pradžiuginti klausytojus oratorijomis, pasijomis, kantatomis. Tam reikėtų žymiai daugiau finansavimo, bet mes nenuleidžiame rankų jo ieškodami ir tikime, kad pavyks.
(be temos)