„Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininkas V. Bartasevičius yra prezidento Valdo Adamkaus, buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio, JAV išeivijos veikėjo, verslininko Juozo Kazicko ir jo žmonos Aleksandros prisiminimų knygų literatūrinis bendraautoris.

Drauge su pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovu Antanu Sadecku jis parašė knygą „Iš kriminalisto gyvenimo“ apie organizuotą nusikalstamumą, kriminalistų kovą su nusikaltėlių gaujomis, to meto politines peripetijas.

Aistringas detektyvų mėgėjas, buvęs aktyvus rašytojo Kazio Almeno įkurto LDK (Lietuvos detektyvų klubo) narys, V. Barto slapyvardžiu yra išleidęs detektyvų trilogiją „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Spąstuose“. Taip pat romaną „Mirtina meilė“ – Kriminalinės policijos biuro komisarų papasakotais tikrais faktais pagrįstą kruviną kriminalinę istoriją.

Penktajame autoriaus romane „Lietus Amsterdame“ susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. Šiemet išleista nauja rašytojo knyga „Miestas anapus“ pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Parašytas pandemijos pakalnėje, jis perkelia skaitytoją į keistą vietą, kurioje laikas tarsi sustojo. Vieniems tai lyg sovietmečio šmėkla, kitiems – karantino absurdas, o daugeliui – viena baugesnių ateities prognozių.

Likti nepastebimas norintis vyras atplaukia į saloje esantį, paslapčių gaubiamą uždarą miestą, kur amžinai apniukęs dangus ir sutemos, regis, niekada neišsisklaido. Keisti įvykiai pradeda klostytis vos jam apsistojus motelyje. Vyras atvyko į komandiruotę, bet pamažu aiškėja, kad nei jis, nei su juo bendraujantys žmonės – visai ne tokie, kokie dedasi.

„Skaitydamas „Miestą anapus“ įgijau keleriopų patirčių – nuo paradoksaliai realios distopijos tirštumo iki energingų nuotykių su keliais neatspėjamais siužetiniais posūkiais“, – rašė menotyrininkas ir laidų vedėjas Ernestas Parulskis, garsėjantis meile detektyviniams romanams, filmams ir serialams.

– Jūsų detektyvai visuomet būdavo susiję su aktualijomis – KGB archyvų atvėrimu, kriminalinių gaujų karais, bankų krize ar Holokausto žaizdomis Lietuvoje. Nemažai peno jiems teikė jūsų žurnalistinė veikla: išgirstos realios istorijos, surinkta informacija. Tačiau nauja knyga – visiškai kitokia. Kodėl?

– Taip, anksčiau rašiau grynus detektyvus. Gal išskyrus „Lietų Amsterdame“, kuris labiau susijęs su Holokausto istorija, nors taip pat turi detektyvinę liniją. Jo pagrindinis personažas – pabėgęs iš geto. „Miesto anapus“ sumanymas dėliojosi pasibaigus karantinui, tačiau teko kiek palūkėti, nes tuo metu dar rašiau „Lietų Amsterdame“, kuriam prireikė rimtesnių tyrimų, teko perskaityti nemažai literatūros.

Pandemijos ir karantino laikotarpis sukėlė sumaištį visame pasaulyje, kurios padarinius jaučiame iki šiol. Net ir dabartinė įtempta politinė situacija yra susijusi su visuomenės reakcija į karantiną. Todėl ir kilo mintis parašyti, kaip atsiranda diktatūra, kaip gimsta autoritarizmas iš tokio visuomenės uždarumo.

„Miesto anapus“ siužetas tikrai negrindžiamas jokiais pandemijos laikų faktais ar skaičiais. Jis kilo iš labai asmeniškų nuojautų ir regėjimų. Jį parašiau per pusę metų. Atsižvelgus į tai, kad didžiąją mano laiko dalį užima darbas „Lietuvos ryto“ laikraštyje, tai – labai greitai. Tiesa, ir knyga – ne pati storiausia.

Leidyklos nuotr.

– Gal prisidėjo ir tai, kad idėja turėjo laiko subręsti? Knyga sufleruoja, kad autorius lyg ir nebuvo susirgęs kovidu?

– Taip, pirmosios siužeto užuomazgos atsirado dar karantino metu. Iš tiesų, nesirgau. Kaip padorus pilietis, tikintis medicina, pasiskiepijau tris ar keturis kartus. Po antro skiepo tris dienas buvo kiek pakilusi temperatūra, tačiau – nieko rimto.

– Kaip nutiko, kad miestas tapo tokiu svarbiu jūsų romanų veikėju? Tai liudija ir pavadinimai: „Mirtis Nidoje“, „Lietus Amsterdame“, o dabar – „Miestas anapus“, kuris taip pat primena gerokai izoliuotą Neringą.

– Gal todėl, kad aš – grynas miestietis. Į kaimą – mamos ar tėvo tėviškę – nuvažiuodavau tik per vasaros atostogas. Gyvenau Vilniaus Tilto gatvėje, vėliau – Vytenio, tai nuo mažens vaikštinėjau po senamiestį.

Aplinka veikia. Pavyzdžiui, romane yra ilgi koridoriai, panašūs į tuos Kauno klinikų požeminius praėjimus, kuriais eidavau lankyti vėžiu sergančio giminaičio.

Žurnalistinis darbas irgi leidžia geriau pažinti miestą, o kartu ir pririša prie faktų. Gal todėl mano detektyvai visada turėdavo dokumentinį pagrindą. Taip, kaip koks Haruki Murakami, turbūt nesugebėčiau fantazuoti.

Dėl Neringos irgi sutikčiau. Nors rašydamas apie tai negalvojau, bet pasąmonė, turbūt, ir čia suveikė. Ten dažnai atostogauju vasarą, kai labai daug žmonių, bet esu nuvažiavęs ir rudenį, žiemą. Kai žmonių mažai, tai tas uždarumas labai jaučiamas – marios, jūra iš kitos pusės, vėjai pučia, švininis dangus.

– Net trijų detektyvų pagrindinis herojus buvo žurnalistas Tadas Dirvonis. Šį kartą herojus – visai kitoks. Ar tai ženklas, kad tai naujo ciklo pradžia? Juk „Miesto anapus“ pabaiga verčia spėlioti, kas bus toliau.

– Taip, išėjo toks trijų detektyvų ciklas, kuriuos sujungė T. Dirvonis. Svarsčiau, kad galima būtų parašyti ir ketvirtą, bet nusprendžiau, kad neverta. Norėjosi išbandyti kiek kitokį žanrą. Ėmiausi istorijos. Gal tokį spendimą išprovokavo ir skandalas, kilęs dėl Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“.

Nežinau, ar „Miestą anapus“ galima būtų pavadinti detektyvu. Nors intriga išlieka, bet tai galbūt daugiau distopija ar, kaip anksčiau sakydavome, antiutopija. Neaiški pabaiga – sumanymo dalis. Iš niekur – į niekur.

Norėjosi palikti erdvės, kad kiekvienas skaitytojas galėtų interpretuoti savaip. Ne tik pabaigą, bet ir visą romaną. Juk pačiam personažui – svarbiausia išsiveržti iš to hermetiško miesto. Net jei reikia nutraukti visus ryšius, net jei ateityje – tik tamsa.

Neseniai žiūrėjau Davido Lyncho filmą „Pamirštas greitkelis“. Nors rašydamas apie jo filmus negalvojau, bet pamaniau, kad kūriau panašią nuotaiką. Režisierius paberia daug mįslių, bet nenurodo atsakymų.

– Šiuo metu tokios nuotaikos tiesiog tvyro ore. Viso pasaulio ateitis – visiškai neaiški. Kiekviena diena tik tirština tą ateitį gaubiančią miglą.

– Taip. Prie to prisideda ir JAV prezidento Donaldo Trumpo laimėjimas rinkimuose ir jo veikla. Viskas labai trapu. Didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenau manydamas, kad nors ir būna didžių sukrėtimų ar posūkių, bet istorija teka tam tikra nuspėjama vaga, veikia mums jau žinomi dėsningumai. Dabar viskas susipainiojo ir tie dėsningumai pasidarė visai neaiškūs.

– Minėjote, kad norėjote palikti erdvės skaitytojo vaizduotei. Kai kam romano atmosfera primins „Matricą“, o sovietmečiu užaugusiam žmogui ta pilkuma ir prietema, radijo taškas, suvokimas, kad nuolat esi sekamas ir net nekalbi šeimininkė motelyje neabejotinai asocijuosis su Sovietų Sąjungos laikais. Turbūt ir autoriui?

– Taip, net rašydamas jaučiau tą sovietinę pilkumą. Prisimenu, kaip anuomet atrodydavo į Lietuvą atvažiavę Amerikos lietuviai. Net jų ryškūs drabužiai smarkiai išsiskirdavo visuotinėje pilkumoje. Tiesa, jaunimas ir tuomet bandydavo kuo nors išsiskirti, būti madingesni. Iki šiol atsimenu, kaip sunkiai džinsus įsigijau. Tuo tarpu mūsų tėvų karta (tie, kurie nepriklausė nomenklatūrai), rengdavosi labai paprastai – pilkai, rusvai.

– Kaip pilkame mieste atsirado ypač ryški moteris, tapusi daugelio permainų katalizatoriumi?

– Net sovietmečiu buvo vadinamųjų stiliagų – ryškių asmenybių, kurios ne tik rengdavosi madingai, bet ir provokuodavo kitų žmonių reakcijas. Juk ir šiandien galime matyti, kaip ideologijos apkvailinti žmonės supanašėja, paklūsta kažkokiai bendrai valiai. Tačiau kitoks – dar nereiškia, kad būtinai – geras ar kaip tik – blogas. Ta moteris tiesiog suteikia mano personažui taip reikalingą postūmį pasaulyje, kuriame kiti žmonės – jau pusiau numirę.

– Kada iš tiesų vyksta kelionė į Miestą? Praeityje, pokovidinėje dabartyje ar ateityje? Jei tai distopija – tai labai jau niūri ateities prognozė.

– Aš norėjau ištraukti tą istoriją iš laiko tėkmės. Tai ne praeitis, bet, tikiuosi, ir ne ateitis. Pačia garsiausia antiutopija turbūt galime laikyti George’o Orwello romaną „1984-ieji“. Jis tarsi numatė, kas gali nutikti ateityje. Mano sumanymas buvo aprašyti vietą, kurioje nėra nei praeities, nei ateities, kurioje dingo laikas. Tai tarsi gyvų žmonių kapinės – juk kapinėse nėra laiko.

– Ar sunku autoriui bandyti kuo ilgiau nuo skaitytojo nuslėpti tikrąjį žudiką ar keisto miesto valdymo mechanizmą?

– Toks jau žanras. Šį kartą stengiausi sukurti miestą, kuriame niekada nebūna normalios, šviesios dienos. Juodi kostiumai, prieblanda. Gal kažkur ir persūdžiau, nes labai jau stengiausi. (Juokiasi.)

– Esate sakęs, kad rašyti pirmą detektyvą jums buvo gerokai įdomiau, nei žaisti kompiuterinius žaidimus, į kuriuos tuo metu buvote įnikęs. Kokie buvo tie žaidimai amžių sandūroje?

– Labai paprasti. Ne šiuolaikiniai. Iš tų, kur ekrane reikia stumdyti spalvotus rutuliukus (klasikinis žaidimas „Lines“ – red.) Tuo metu tai buvo naujovė. Įtraukė. Kol pastebėjau, kad tam beprasmiam stumdymui sugaištu labai daug laiko. Po darbo vakarais dar užsisėdėdavau kokią valandą žaisdamas tą nesąmonę. Gal metus ar pusantrų buvau įnikęs, o tada užraukiau tą reikalą. Dabar nežaidžiu jokių žaidimų, nes gaila laiko. Geriau jau kokį filmą ar serialą pasižiūriu.

– Turite mėgstamą detektyvinį serialą?

– Dabar žiūriu „Fargo“. Tai kaip koks narkotikas. Jau yra keli sezonai ir visi jie susilieja į vieną pasakojimą. Todėl įdomu žiūrėti. Kitų detektyvinių serialų atskiros serijos dažniausiai nelabai susijusios, tai pasižiūriu tik po vieną kitą.

– Kokie detektyvinių knygų autoriai jums labiausiai patinka? Šiuolaikiniai ar klasikai?

– Ir tie, ir tie. Labai mėgstu Jo Nesbo. Ypač patiko Stiego Larssono „Millennium“ trilogija, Jameso Hadley Chase’o knygos. Na ir, žinoma, klasika – Arthuras Conan Doyle’is, Agata Kristi. Dar prancūziškai rašęs belgas Georges’as Simenonas. Taip pat populiarus prancūzų rašytojas Williamas Somersetas Maughamas, parašęs net keletą neblogų detektyvų. Žavi jo literatūrinis rafinuotumas, nes, pavyzdžiui, A. Kristi detektyvuose pirmiausia įtraukia ne pati literatūra, o puikiai susuktas siužetas ir savitas privataus detektyvo Erkiulio Puaro charakteris.