Nuo Dainų šventės iki miesto gimtadienio – kaip masiniai susibūrimai formuoja mūsų pilietiškumą?

Puoselėja lietuviškumą

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų katedros lektorė dr. Giedrė Barkauskaitė džiaugiasi, kad Lietuva turi Dainų šventės reiškinį, o mes esame artėjančio jubiliejaus liudininkai.

„Manau, kad tikrai didelė Lietuvos gyventojų dalis šiemet bus tiesiogiai susaistyti su Dainų šventės renginiais. Vieni tiesiogiai dalyvaus dainuodami, šokdami, grodami, vaidindami, organizuodami, o kiti žiūrės savo artimųjų, giminaičių, pažįstamų pasirodymus ar paprasčiausiai galės mėgautis renginių gausa. Iššūkis toks, kad pakliūti į renginius nebus taip lengva, nes bilietus įsigyti žmonės suskubo dar pavasarį“, – pastebi ji.

Kaip žinia, Dainų šventės tradicija gimė dar tarpukariu. Pasak dr. G. Barkauskaitės, renginių organizavimas vyko nenuosekliai, iki sovietų okupacijos spėta surengti tik tris Dainų dienas. Vis dėlto 1937 m. suorganizuotas didžiulis renginys, kurio metu masiškai buvo šokti lietuviški šokiai. Būtent 1937-ieji laikomi Dainų šventės Šokių dienos gimimo metais.

Dainų šventės, kaip ir dabar, būdavo dedikuojamos tam tikrai progai. Antroji Dainų diena, vykusi 1928 m., buvo skirta Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. O trečioji, vykusi 1930 m., dedikuota Vytauto Didžiojo garbei. Tarpukariu buvo svarbu ugdyti tautos pilietinę savimonę, o Dainų šventės renginiai buvo viena iš priemonių tai daryti.

„Žinoma, sovietmečiu Dainų šventės tikrai nebuvo orientuotos į lietuviškumo puoselėjimą. Vis dėlto dalyviai turėjo galimybę dainuoti lietuviškas dainas, apsirengti lietuviškais tautiniais kostiumais. Nors kostiumai buvo stilizuoti, nekokybiški, bet turėjo simbolinę reikšmę. Šventėse skambėjo ir sovietiniai himnai, okupacinei valdžiai skirtos dainos, tačiau chorai užtraukdavo ir lietuviškų liaudies dainų, – atkreipė dėmesį pašnekovė. – Sovietų valdžia stengėsi surusinti viešąją erdvę, tačiau tokių švenčių metu atsirasdavo tam tikrų „plyšių“, kai buvo galima oficialiai dainuoti lietuviškas dainas ir šokti tautinius šokius. Be to, dalyviai tai darydavo ne po vieną, o dideliuose būriuose. Negaliu sužinoti to laikotarpio Dainų šventės dalyvių emocijų, bet tikiu, kad tam tikri švenčių momentai turėjo žadinti pasididžiavimą lietuviška tapatybe.“

Giedrė Barkauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Galimybė atskleisti identitetą

Pasak dr. G. Barkauskaitės, sovietmečiu vykę Dainų šventės renginiai buvo įtraukti į savotiškus penkmečių planus, turėjo aiškų grafiką, konkrečias erdves, kur renginiai būdavo organizuojami. Tuo laikotarpiu Vilniuje atsirado Vingio parko estrada, tinkama Dainų dienoms, o šokėjams – Žalgirio stadionas.

Respublikinės Dainų ir šokių šventės vykdavo kas penkerius metus ir būdavo skiriamos tam tikram okupaciniam jubiliejui. Koncertuose būdavo įkomponuojama sovietinės ideologijos prisotintų kūrinių – dainų, šokių.

„Atkūrus nepriklausomybę, iškilo klausimų, ar verta toliau organizuoti tokio pobūdžio renginius, kadangi jie stipriai siejosi su sovietmečiu. Nuspręsta tęsti tarpukariu gimusią tradiciją ir Lietuvos dainų šventes organizuoti kas ketverius metus, – sako pašnekovė. – Šiandienės šventės nuo sovietinių akivaizdžiausiai skiriasi savo ideologiniu turiniu. O lyginant jas su tarpukario šventėmis, dabartinės išsiskiria savo masiškumu, renginių gausa. Juk Dainų šventės šiandien neapsiriboja tik Dainų ir Šokių dienomis. Šiais metais vyks pučiamųjų instrumentų orkestrų ir kanklių koncertai, teatro diena, liaudies dailės paroda, bus atidaromas tradicinių amatų miestelis, vyks tradicinės eitynės per visą Vilnių, ansamblių vakaras, bus ir daugiau renginių. Koncertų maratonas prasidės Kaune ir tęsis Vilniuje, tad renginiai tiesiogiai palies didelę dalį Lietuvos gyventojų.“

Pašnekovė pastebi, kad Dainų šventės įgauna daugiau svorio, pažymint neeilines datas. Pavyzdžiui, 2009 m. vyko Lietuvos vardo tūkstantmečio dainų šventė, 2018 m. – Lietuvos šimtmečio dainų šventė. O šiemet mūsų laukia pačios Dainų šventės šimtmetis. Į renginius visada įsitraukia daugybė žmonių. Net jei žmogus pats juose nedalyvauja, neretai stebi šventę gyvai ar per televizorių.

„Dainų šventės dalyviai atsakingai ruošiasi būsimam renginiui. Jie dalyvauja atrankose, o tada repetuoja ištisus metus. Įvairių meninių kolektyvų nariai pasiima dažnu atveju neapmokamų atostogų, kad galėtų savaitę laiko per karštį ar lietų repetuoti, ruoštis baigiamajam koncertui. Visa tai rodo, kad šventė lietuviams yra išties svarbi“, – atkreipė dėmesį dr. G. Barkauskaitė.

Dainų šventė sutraukia daugybę žmonių, nes joje jie atranda galimybę pademonstruoti savo tapatumą ir tautos vieningumą. „Šis renginys svarbus ir užsienio lietuvių bendruomenėms. Teko pažinti karo metu pasitraukusių asmenų vaikų ir anūkų, kurie jau nebekalba lietuviškai, bet daug žino apie Dainų šventę. Su didžiuliu pasididžiavimu mergina iš Argentinos, kurios tik viena močiutė lietuvė, o ji pati lietuvių kalbos nemoka, man pasakojo, kaip mokosi lietuviškų šokių ir laukia skrydžio į Vilnių, į Dainų šventę. Šis renginys – tai ne tik lietuviški šokiai ar dainos, bet ir galimybė pasijusti Lietuvos dalimi“, – sako pašnekovė.

Įsivaizduojama bendruomenė

Kasmet šalies miestuose rengiama ir kitų masinių švenčių, sutraukiančių būrius smalsuolių. Pavyzdžiui, Kaune jau tradicija tapo miesto gimtadienio šventė, Rumšiškėse tradiciškai švenčiamos Užgavėnės ir pan. Ar tokios šventės gali prisidėti prie pilietiškumo ir patriotiškumo skatinimo? Kaip jos formuoja žmogaus santykį su savo miestu ir šalimi?

Klaipėdos universiteto sociologas dr. Liutauras Kraniauskas pastebi, kad kiekviena masinė šventė turi vis kitokią savo simbolinę ar kultūrinę funkciją. Pavyzdžiui, valstybinės šventės formuoja simbolinį tautos ir jos vienybės suvokimą, kai ritualinio veiksmo metu jų dalyviai pasijaučia įsivaizduojamos bendruomenės – tautos – nariais.

„Sakydamas „įsivaizduojama bendruomenė“, turiu omenyje veikiantį simbolinį vaizdinį, kuris leidžia individams, mažai ką bendro turintiems kasdieniame gyvenime, pajusti bendrystę. Šventės metu vienas kito nepažįstantys žmonės deklaruoja šią savo bendrystę, kuriai suteikia išskirtinį statusą ir ją pakelia į sakralų lygmenį. Taip sutvirtinami įsivaizduojami tarpusavio ryšiai, vaizduotėje laikinai ištrinantys socialinius skirtumus ir nelygybes, kurie tikrovėje skiria vienas socialines grupes nuo kitų. Tad natūralu, kad valstybinės šventės visada turi didelį emocinį krūvį“, – sako jis.

Šis renginys – tai ne tik lietuviški šokiai ar dainos, bet ir galimybė pasijusti Lietuvos dalimi.

Pasak pašnekovo, miesto ir miestelių šventės veikia panašiai. Tačiau šiuo atveju svarbus tapatinimasis su vieta. Kitaip sakant, įsivaizdavimas, kad ši vieta turi išskirtinį statusą, o žmogaus buvimas čia nėra atsitiktinis, bet turi prasminį ryšį, sujungiantį jo gyvenimo istoriją su kitų žmonių, gyvenančių šioje erdvėje, istorijomis ir ateitimi.

„Svarbu ir tai, kad tokių švenčių metu miesto gyventojai gyvai pamato vietinės valdžios atstovų, kurie kasdienybėje matomi tik medijose. O fizinis vienas kito artumas šventės erdvėje tarsi aptirpdo socialines skirtis. Kita vertus, mero ir kitų miesto elito atstovų dalyvavimas šventinėse eisenose ir jų sveikinimo kalbos liudija vietos bendruomenėse esančias simbolines hierarchijas – kas yra svarbus, ką reikia gerbti, kieno žodžius reikia išgirsti, – pastebi sociologas. – Valdžia ir statusas turi būti simboliškai parodomi viešai, o šventiniai ritualai yra kaip tik tam tinkama vieta. Šventės metu matant besišypsančius valdžios atstovus, mažiau norisi juos kritikuoti. Panašiai kaip „tauta“ valstybinių švenčių metu, taip ir „miestas“ miestelių šventėse tampa simbolinio mąstymo figūra ir žmones telkiančia metafora, kuri ideologiniame lygmenyje laikinai eliminuoja socialines trintis ir nesantaikas.“

Arti: masiniai renginiai griauna hierarchijos ribas. Nuotraukoje – 1984 m. Draugystės šventės Elektrėnuose, skirtos komunistinės valdžios Lietuvoje atkūrimo 40-mečiui, akimirka. / TIMF4614, Saugoma Trakų istorijos muziejuje

Vaizduotė tampa tikrove

Ar masinės šventės gali išjudinti atsiskyrusį, politika nesidomintį žmogų, ir paskatinti jį labiau įsitraukti į savo bendruomenės gyvenimą? Dr. L. Kraniauskas abejoja: vargu, ar miesto šventei pavyks jos dalyviui įkvėpti politinį interesą, kadangi šių švenčių kultūrinis kontekstas yra kitoks.

„Politinei mobilizacijai būdingos kiek kitokios kultūrinės komunikacijos formos. Tai – maršai, eitynės, karnavalai, sąskrydžiai, kurie irgi gali būti gausūs šventinių elementų, vykti panašiose erdvėse, panašiu cikliškumu. Tačiau nereikia užmiršti, kad šios formos visada turi mobilizacinį dėmenį ir ateities projekciją“, – sako jis.

Fizinis vienas kito artumas šventės erdvėje tarsi aptirpdo socialines skirtis.

Žinoma, politinę žinią galima įkomponuoti į bet kokios šventės turinį. „Tai gali būti plakatai, vėliavos, dekoracijos ar emocinės kalbos, skirtos besiklausančių minioms. Vis dėlto manyčiau, kad miesto švenčių socialinė funkcija labiau siejama su fiziniu ir simboliniu bendrabūviu čia ir dabar, kuriame politinio dėmens yra mažiau. Miesto šventėje švenčiamas ir garbinamas miestas, kaip abstrakti įsivaizduojama bendruomenė. Patriotiškumas ir jo stiprinimas turi kitokių simbolinių išraiškų“, – akcentuoja pašnekovas.

Sociologo manymu, dalyvavimas bendruomenės šventėje automatiškai reiškia įsitraukimą į jos gyvenimą. Apsilankydamas šventėje, žmogus natūraliai palaiko tos bendruomenės savivokos išraiškas ir tampa jos kūno dalimi.

„Kartu su kitais zyliodamas po šventinius renginius ar sėdėdamas už stalo, žmogus deklaruoja fizinį bendrabūvį. Vien tik jo buvimas čia parodo, kad už šventės slypinti bendruomenės idėja šiam žmogui yra svarbi ir jis nori būti šio bendro kūno dalimi, dalyvauti svarbiame vyksme. Įsivaizduojama bendruomenė šitaip virsta fizine tikrove su savo kūnais, garsais, emocijomis, ūžesiu, kolektyviniais veiksmais. Gan suspaustoje fizinėje erdvėje asmuo vienu metu mato ir kuria bendrystę su žmonėmis, su kuriais kasdienybėje vargu ar galėtų iš viso susitikti, – kalba jis. – Dažnas pasakytų, kad tokios šventės metu atsiranda atmosfera, iššaukianti sunkiai suprantamo pakylėjimo jausmą. Galbūt tai skamba sudėtingai, bet tokie jau yra bendruomenių slėpiniai. Vaizduotės dariniai šventės metu trumpam tampa kūniški ir jusliški, o pasibaigus „ritualui“ jie ir vėl išnyksta iki kito ritualinio susibūrimo.“

Liutauras Kraniauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Sutvirtina tapatybę

Dr. L. Kraniausko manymu, masinės šventės yra labai svarbios. Ypač šiandienėje individualistinėje visuomenėje, kurioje mes dažnai apie save mąstome kaip apie atskirus individus. Nors tokios šventės neretai kritikuojamos dėl jų komercinio pobūdžio ir vartotojiškumo, pasak sociologo, šie elementai yra natūralios bendruomenės išraiškos.

„Vartojimas visada turi simbolinę dimensiją, nesvarbu – tai būtų mėgavimasis gėrimais ir valgiais ar popmuzikos atlikėjų klausymas. Jo dėka gali būti išreiškiama daug dalykų, pavyzdžiui, rūpestis kitais, tradicijos, statusas, estetinis skonis, mados išmanymas, atsakingas elgesys. Tarp kultūrinių vartojimo reikšmių svarbus vaidmuo tenka ir kolektyvinių tapatybių palaikymui. Bendruomeniškumą galima išreikšti per vartojimo praktikas, todėl natūralu, kad populiarėjančios kaimynų šventės pirmiausiai telkiamos per vartojimą: bendras užstales, maisto gaminimą ir bendravimą. Vartojimas ir daiktai visada buvo ir tebėra tarpininkai išreikšti tai, kas tu esi ir kam tu priklausai“, – paaiškina jis.

Pašnekovo teigimu, masinės šventės visada yra telkiamos jau egzistuojančių idėjų ir kolektyvinių tapatybės modelių. Todėl vargu, ar jas galima būtų laikyti „tapatybės kalvėmis“, kuriose gimsta ar transformuojasi suaugusio žmogaus identitetas. Atvirkščiai – būtent jau egzistuojanti tapatybė suburia žmones į bendrą šventinę erdvę.

„Gal tik vaikų vaizduotei toks ritualinis bendruomenės idėjos šventimas tampa įtaigiu reiškiniu, kai suaugę paaiškina, kodėl skirtingoms visuomenės grupėms svarbu būti kartu su didele mase nepažįstamųjų – ūžiančių, garsiai kalbančių, svyruojančių, keistai besielgiančių, kartais grėsmingų, o kartais besišypsančių. O suaugusio žmogaus identitetą tokios šventės tik stimuliuoja ir sutvirtina, bet tikrai ne perkuria iš naujo“, – tikina dr. L. Kraniauskas.