Nostalgija išpuošta praeitis

„Knygos autorius tam tikra prasme irgi firma, jis gamina literatūrą ir bruka ją vartotojui mažmeninėm kainom. Vartotojas jau senokai pasiklydo knygų miške, štai jis stovi Centrinio knygyno vidury ir iškėlęs paseilintą pirštą bando pajusti vėjo kryptį. Jis pasimetė, pasimetė jo švarkas, kelnės, figos lapas, nūnai jis visai nuogas, plūstelėjus nauja literatūros srovė jį nesunkiai nusineštų. Naujos srovės nėra dažnos, gi pavieniai autoriai be jokios graužaties ateina su savom kepurėm ir siūlo atsignybti savo pirmojo blyno kraštelį“, - rašo gerai žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas K. Navakas esė rinktinėje „Gero gyvenimo kronikos“ ( P. 75).

Gaila, kad šiame bandyme, mėginant pasimetusio skaitytojo laivelį nukreipti link vienintelio šią akimirką budinčio švyturio, nedalyvauja pats „skanių blynų“ kepėjas, t.y. - subtilaus, elegantiško, šmaikštaus, rafinuoto stiliaus meistras ir minėtosios knygos autorius K. Navakas - jis jau tikrai mokėtų savo prekę kultūringai pristatyti ir parduoti... Mano bandymas kuklus: daugmaž techniškai, daugmaž taupiai įspėti apie tai, kas sudėta į knygą. Ne be autoriaus pagalbos: „Šios bohemiškos esė rašytos 1994-1996 metais. Tai būtina prisiminti, nes anie nuostabūs laikai, regis, jau negrįžtamai praėjo sykiu su komerciniais kioskeliais. Visgi tekstuose susidursite su anų laikų realijom, išnykusiom parduotuvėm, kadais vykusiais vakarais bei festivaliais. Rašiau ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to. Todėl šie tekstai nėra kronikos įprasta prame“ (P. 5).

Knygą sudaro trys dalys: „Baltojo vyno puslapiai“, „Raudonojo vyno puslapiai“ ir „Žaliojo vyno puslapiai“. Pirmojoje dalyje - esė, skirtos kasdienybei: daikčiukams; čiulbantiems paukščiams už lango, iššaukiantiems kultūrines interpretacijas; himnas stalui... „Raudonuosiuose puslapiuose“ „demaskuojama“ bohema: parodos, knygų pristatymai, spektakliai – kas matyta visiems ir ko būta po to. „Žaliojo vyno puslapiuose“ atgimsta kultūrinis Kaunas. Nors ne tik - dažniausiai jis viso labo atspirties taškas, nuo jame gyvenančių menininkų, vykstančių kultūrinių procesų apmąstymo prasideda žvilgsnio kelionė po Lietuvą (nuo Vilniaus, Panevėžio iki Klaipėdos) bei platesnius „užsieninius“ kontekstus... Knygoje užkoduotas švelnus kriticizmas, nostalgija prarastam laikui, „anam“ buvimui, akimirkoms, neišsipildymams. G. Beresnevičius recenzuodamas šią knygą svarsto, jog nostalgija tikriausiai ir yra esė gimties imperatyvas.

K. Navako esė užfiksuota tikrovė šiek tiek dirbtina: joje nestokojama estetizmo, puošnių dekoracijų, malonių pramogų, savotiško romantizmo. Kaip teigia literatūrologė B.Speičytė, K. Navakas „savo atėjimą į literatūrą gretina su įžengimu į triukšmingą pobūvį“. Taigi nestinga ir vyno. K. Navako esė personažas - aptingęs ir apsunkęs nuo mąstymo vienatvės puoselėtojas, bohemiškas ironikas, kasdienybės papuošalas; poetas iki kaulų smegenų – kiekvienas žodis išduoda jį tokį esant.

Tiesą sakant, apie tuos elegantiško stiliaus kūrėjus, koks yra K. Navakas, rašyti labai sunku – jautiesi kaip netašytas kelmas. Taip ir lauki kirvio į viršugalvį...