Kauno apskrities archyvas su kitais šalies archyvais šiomis dienomis pažymi 90-metį, tačiau negali pasigirti valstybės dėmesiu institucijai, saugančiai valstybės ir jos gyventojų turtingą istorinę atmintį

Kaunas – archyvų lopšys

Būtent Kaune, kuris dėl sudėtingų politinių aplinkybių 1918 m. tapo laikinąja sostine, kūrėsi centrinės nepriklausomos Lietuvos įstaigos. Pirmoji institucija, kuri ėmė rūpintis išblaškytais kultūros turtais, buvo 1919 m. įkurta Valstybės archeologijos komisija. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms ir pasirašius taikos sutartį su Rusija, ši pradėjo siųsti į Lietuvą geležinkeliu vagonus su archyviniais dokumentais.

Tą sparčiai besikaupiančią masę dokumentų reikėjo kažkur padėti, ir Valstybės archeologijos tarnybos narys karininkas Vladas Nagys-Nagevičius (vėliau jis įkurs Karo muziejų) surado tam tikslui tinkamas erdvias patalpas. Tai buvo Kauno VII fortas, kuriame buvo suremontuota 2000 kv. ploto archyvui pritaikytų patalpų.

Tiesa, oficialia Valstybės archyvo įkūrimo data laikoma 1921 m. spalio 19-oji, kai anuometis švietimo ministras Kazys Bizauskas pasirašė archyvo statutą, ir Valstybės archyvas perėmė iš Valstybės archeologijos komisijos archyvų apsaugos ir globos funkcijas.

Kauną laikyti archyvų sistemos lopšiu, nes į Vilnių, kur buvo kuriamas Centrinis valstybės archyvas, svarbiausi šalies dokumentai buvo keliami iki pat aštuntojo XX a. dešimtmečio.

Dabar 15 Lietuvos archyvų, kurie priskirti Kultūros ministerijai, saugoma tiek dokumentų bylų, kad jas sustačius į vieną eilę, nutįstų daugiau kaip 108 km ilgio virtinė.

Modernus – tik praeityje

Šiuo metu Kauno apskrities archyve, kuris į naujas dabartines patalpas atsikraustė 1985 m., saugoma daugiau kaip milijonas bylų. Dažnas archyvo lankytojas pastebi, kad per prabėgusius dešimtmečius šis pastatas nebuvo remontuojamas, archyvas neaprūpintas technologinėmis naujovėmis. Vargu ar tai galima paaiškinti vien ekonomikos krize – veikiau tai 20 metų besitęsiančios vyriausybių politikos valstybės istorijos atžvilgiu rezultatas.

„Mes iš tiesų per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį negavome nė cento pastato remontui, išskyrus lėšas kiauriems langams ir varvančiai stogo dangai pakeisti“, – aiškino Kauno apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus.

Jis neslėpė: nėra lėšų net dokumentų saugykloms atnaujinti, kurios įžymios ne vien unikalių dokumentų gausa, bet ir tuo, kad sunkūs stelažai juda tikrais metaliniais bėgiais.

„Beje, archyvas tais metais, kai įsikūrė naujame pastate, buvo vadintas vienu moderniausių tuometėje SSRS. Su ta “modernia„ įranga pasitikome antrąjį XXI a. dešimtmetį. Neturime ir skaitmeninti ar mikrofilmuoti skirtos įrangos dokumentų – dabar šią užduotį atlieka Lietuvos valstybės archyvo skyrius, tačiau jo pajėgumai negali patenkinti visų 15 archyvų saugomo nacionalinio dokumentų fondo poreikio“, – įsitikinęs G.Dručkus.

Šiandienos iššūkiai

Norint suskaitmeninti vien Kauno apskrities archyve saugomus dokumentus, reikėtų 100 tūkst. litų. Ar žinant, kad modernūs dokumentų saugojimo procesai nuolat tobulėja ir tokia modernizacija ateityje reikalaus vis naujų investicijų, nebus atsisakoma sukaupto popierinio istorinės atminties paveldo?

Išgirdęs šį klausimą, Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis purto galvą. „Skaitmeninimas neapsaugos archyvų nuo popierinių dokumentų saugojimo. Skaitmeninimas reikalingas mūsų lankytojų patogumui – tokia forma dokumentai – popierinių originalų kopijos – yra pateikiami greičiau. Originalų neatsisakoma niekur pasaulyje“, – tvirtino R.Kraujelis.

„Iš visų valstybės archyvų tik trys gali pasigirti suremontuotomis patalpomis, moderniais dokumentų saugojimo parametrais – valstybė dar negali skirti daugiau lėšų šiems reikalams“, – apgailestavo R.Kraujelis. Jis vylėsi, kad padėtis pagerės 2014 m., prasidėjus naujam finansavimo iš ES etapui ir į struktūrinių fondų remiamus projektus bus įtraukta archyvų pastatų renovacija, įrangos atnaujinimas.

Unikalus archyvo leidinys

Lietuvos nepriklausomybės pradžioje archyvai ne tik kaupė dokumentus, užtikrino jų naudojimą, bet ir atliko mokslinį tiriamąjį istorijos archyvotyros darbą, tačiau vėliau išleistuose įstatymuose šios nuostatos nebeliko.

Nepaisant to, Kauno apskrities archyvo darbuotojai Lietuvos 1000-mečiui parengė ir išleido XIX–XX a. pirmos pusės Kauno miesto planus (sudarytojos Nijolė Ambraškienė ir Vitalija Girčytė), kurie domino ne vieną istorikų, urbanistų, architektūros tyrinėtojų kartą. Šis įspūdingas leidinys dabar pasiekiamas ir platesnei auditorijai, besidominčiai nuoseklia Kauno urbanistine raida.

Lietuvos archyvo gimimą kauniečiai pažymi unikalių dokumentų ir nuotraukų paroda „XIX a. sukilimų dokumentai Kauno apskrities archyve“ ir ekspozicija, skirta Centrinio archyvo kūrimuisi Kaune.