"Esame subjektyvios atminties liudininkės, kuriančios –  perpasakojančios praeities mitus ir istorijas. Laidininkės, sujungiančios praeitį su ateitimi", – sako dvi menininkės, kurių projekte susitinka anūkai su savo seneliais.

Ieškos anūkų

Iki šiol atskirai dirbusios, bet vienos temos siejamos menininkės Joana Gelažytė ir Justina Christauskaitė savo bendrą projektą pradės Žagarėje. Vėliau persikels į Joniškį ir jo apylinkes, iš kur  kilusi pati Joana ir yra gyvenusi Justinos mama. Prie projekto kviečiami prisijungti anūkai, kurie turi savo senelių drabužių. Justina juos fotografuoja prie įėjimo į namą, kuriame gyveno jų seneliai arba jie patys, o Joana rinks medžiagą ir dokumentuos dar likusius gyvus senelius.

"Anūkai čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Mūsų projekte dalyvauja tik tie, kurie turi ar turėjo glaudų ryšį su seneliais, kuriems tai vieni brangiausių žmonių. Todėl šis projektas yra labai jautrus", – pasakojo Joana.

Anot menininkės, pirmas bandymas įvyko 2014 m. žiemą, kai su savo močiutės drabužiais fotografavosi ji pati.

"Tai buvo pradinis mūsų projekto taškas. Dabar laukia mūsų didysis etapas, kai vyks tiek filmavimai, tiek fotografavimai. Bandome susirasti kuo daugiau dalyvių. Kai kurie parašo patys, o kai kurie yra pažįstami. Bandysime rasti kuo daugiau dalyvių Žagarės ir Joniškio apylinkėse. Galutinį rezultatą mėginsime sujungti į vieną bendrą jautrią parodą / instaliaciją", – pasakoja menininkė ir prisipažįsta norinti, kad projektas vėliau sugultų ir į knygą – mažutę žinutę ateičiai.

Bandė įamžinti

Prieš susitikdamos Joana ir Justina jau bandė savo senelius įamžinti.

"Prieš daugiau nei dešimtmetį ėmiau netikėtai fotografuoti ar kitaip įamžinti savo senelius ir jų aplinką, kaimynus. Tai buvo daugiau dėl žaidimo, iš smalsumo, ir net nepagalvojau, kaip tai bus svarbu vėliau. Metams bėgant, ypač iškeliavus į Norvegiją, kur jau beveik ketverius metus ir gyvenu, viskas ėmė kilti į paviršių. Viskas pasirodė taip trapu ir laikina. Atsirado stiprus ryšis su gimtine ir tuo, kas ten liko. Ypač su seneliais, kurie iškeliavo amžiams, man būnant užsienyje", – pasakojo Joana.

Justiną visada domino istorija ir netolima praeitis, tačiau jos vienintelė gyva močiutė nebuvo pasiruošusi su ja pasidalyti atsiminimais. Menininkė atrado kitą bendravimo būdą – nagrinėjo senelio paliktas nuotraukas, skaitė močiutės dienoraštį.

"Pradėjau mąstyti, kaip susieti save ir dabartinę egzistenciją su praeitimi, kaip su ja toliau bendrauti ir palyginti tai, kas yra dabar, su tuo, kas buvo. Žinoma, jei tai išvis įmanoma... Tuomet ir kilo mintis fotografuotis su senelių drabužiais ir važinėti po įvairias kaimo vietoves. Bet toks veiksmas man buvo kiek per drąsus – eiti pas nepažįstamus žmones, pasakoti, ką darau. O gal jie išsigąs, o gal ir supyks, kad trikdau jų ramybę", – Justinai kilo idėja, kad tą patį galima pasiekti per anūkus, kurie iš tiesų ir yra ryšys tarp dabarties ir praeities.

Atkuria ryšį

Menininkė projektą pradėjo Vilniuje, o kai įsidrąsino, ėmė ieškoti anūkų visoje Lietuvoje.

"Bendrumo jausmas ir noras nuveikti ką nors kartu atsirado labai trapią akimirką – man fotografuojant Joaną su jos močiutės drabužiais Joniškio rajone. Močiutė dar buvo gyva, ji stebėjo ir komentavo mūsų apsirengimą", – Justina prisimena, kaip Joana šaltą žiemą kantriai kentė fotografavimą mūvėdama tik plonomis močiutės kojinaitėmis.

Leisdamos kartu žiemos vakarus jos suprato, kokios artimos jų mintys.

"Manau, tada ir pradėjo bręsti šio bendro projekto idėja. Mano mintis buvo fotografuoti tai, kas išliko, kas yra senelių – pradedant drabužiais, tiek senais, tiek naujais, baigiant medžiagomis ir daiktais, jei jau drabužių nebelikę", – pasak Justinos, projektui buvo rasta viena mergina, vardu Simona, dar turinti gyvą močiutę.

Ji pati anūkei parinko savo jaunystės drabužių. Vieni bateliai jau buvo subyrėję, tačiau menininkės pasistengė prikelti juos paskutiniam gyvenimui ir užfiksavimui fotosesijoje.

"Prieš kelerius metus ėmiau tyrinėti savo senelių aplinką, bet jau sąmoningai ir turėdami tikslą tai išsaugoti ir išlaikyti. Taip pat perteikti per meno prizmę. Įvyko pirmieji rimti močiutės įamžinimai, kurie vėliau peraugo į parodos / instaliacijos  pavidalą. Netikėtai susitikus mūsų su Justina keliams, suvokėme, kad mūsų idėjos yra bendros ir kad iš viso to gali kažkas neblogo išeiti", – pasakojo Joana.

Justina pabrėžė, kad žmonių projektui rasti nėra sunku, tačiau sunku yra kalbėtis tokiomis jautriomis temomis.

"Su anūkais kalbuosi apie senelius, apie tai, kas jiems jautriausia, kas jiems primena senelius arba ką seneliai mėgo visą gyvenimą veikti. Jei būna laiko ir jei būna galimybių, peržiūrime senelių jaunystės nuotraukas, pakalbame, palyginame su anūkais. Fotografuojant taip pat labai įdomus yra identiteto ir kartų klausimas: ar anūkai, apsirengę senelių drabužiais, tampa panašūs į senelius jaunystėje, ar vis dėto galima įžiūrėti jau dabarties geną", – nuoširdžiai kalbėjo Justina.