Kitu rakursu

Nerašanti poetė stebėtojos žvilgsniu

Neseniai pasirodžiusio literatūrinio kultūrinio almanacho „Baltija“ sudarytoja Sondra Simanaitienė juokdamasi purto galvą: ne, nė už ką negalėtų nešioti kostiumėlių. Dar jai nepatinka skaičiuoti pinigus. Spėju – ir gyventi pagal tvarkaraštį. Nesimaivydama ištaria, jog nesuvokia laiko, datų, norėtų nevėluoti, bet vis kas nors atsitinka... Svajojo būti psichologė, studijavo renginių režisūrą, domėjosi kibernetika, dirbo nekilnojamojo turto agente, publikavo straipsnius „Gintaro lašuose“. Dabar rašo „kažkokias“ noveles, studijuoja Klaipėdos universitete literatūrologijos magistrantūrą. Ir štai staiga išsišoko – „Baltiją“ išleido“!

Migravo iš Vilniaus

Gal ir neišsišoko. Klaipėdos literatūriniame, kultūriniame kontekste pradėjo rodytis nuo 1995-ųjų, kada tikra vilnietė atvyko gyventi į Klaipėdą. Vilnius? Anot Sondros, kai esi sostinėje, bėgi iš jos. „Migracija iš Vilniaus“ prasidėjo tada, kai S.Simanaitie-nė, baigusi tuometinę kultūros mokyklą, išvažiavo į „visišką“ kaimą Širvintų rajone – „v gluš“. „Kai gyveni sostinėje, atrodo, jog gali gyventi vienatvėje, toli nuo kultūros centro. Dirbdama meno vadove kaime, budėdavau „diskatiekose“ - pabėgau. Ir po 12 metų kartais susipainioju, sakydama: važiuoju namo, į Vilnių“,- keliais sakiniais prabėga savo gyvenimo dešimtmetį.

Veikia stichijos

Ar Klaipėda užuovėja? „Pritariu L. Donskio minčiai, jog Klaipėda - eksperimentinis miestas. Čia prigyja eksperimentinės, laisvos, geranoriškos dvasios, turintys idėjų žmonės.

Jie blaškosi po tą Klaipėdą, kažko ieško... Daug suteikia jūra, miesto erdvę veikia vėjo stichijos. Grįžau neseniai į Vilnių, pasibasčiau viena ir pagalvojau: ne, Klaipėdoje šiuo metu geriau. Vilniuje - tokia eklektika! Klaipėda irgi keičiasi, bet tai - kur kas kompaktiškesnis miestelis. Jautiesi truputį kaip kaime“,- samprotauja.

Tekstas ateina

Sondra mano, jog labiau atkreipė į save dėmesį kritiškai pasisakiusi apie priešpaskutinį „Baltijos“ almanachą. Tada R.Černiauskas ir tarstelėjo: pabandyk pati padaryti. „Visą laiką galvodavau, kad pasakymai „pirmas kartas“, „pirma meilė“– tai klišės. Man „Baltija“ taip pat buvo pirmas kartas. Pritariu. Jutau tai, kas būna pirmą kartą: labai malonu, nesunku, viskas išeina savaime.“

Ir apskritai, viskas Sondros gyvenime atsitinka savaime. Sėdusi rašyti teksto, ji teigia net nežinanti, nuo ko pradės. Tekstas tiesiog ateina. „Bet aš jį labai greitai pamirštu. Kartais perskaitau atradusi ir nustembu – kaip neblogai! Viena moteris paskaitė mano rašinius: „o, kokia tu pikta ir ironiška, aš tavęs tokios nepažįstu“. Man taip rašosi ne iš piktos valios. Pritariu tiems, kurie mano, jog ir Servanteso „Don Kichoto“, ir Dantės „Pragaro“ kūrėjas tas pats. Yra kažkoks minčių, idėjų bankas, prie kurio prisijungi. Atsakau už savo tekstus, bet neturiu supratimo, kaip jie atsiranda“,- nemistifikuoja rašymo proceso.

Negėda tiesos

Ar nebaugu žiūrėti į akis tiems, kuriuos kritikavo? Ne, juk rašo tai, ką galvoja. Būtų gėda, jeigu rašytų pagal kieno nors užsakymą. Dabar Sondrai - eseistinio, subjektyvaus mąstymo metas. Mano esanti šių dienų žmogus, kuriam patinka mąstyti būtent taip. „Baltijos“ sudarytoja įsitikinusi, jog negalėtų būti objektyvios tiesos ieškotoja, nesugebėtų peržengti per save: „Man įdomu išgirsti kito nuomonę ir pasakyti savąją“.

Ta nuomone pašnekovė dalijasi ne tik su laikraščių, žurnalų skaitytojais, bet ir su jai artimais žmonėmis, kuriuos švelniai vadina „bohemėle“. Tai keli menininkai, besidomintys literatūra, kurie sukišę nosis prie kavos dalijasi tik perskaitytų „Šiaurės Atėnų“ įspūdžiais. „Ir du žmonės gali būti bohema“,- staiga paaiškina.

Traukia keistesni

S.Simanaitienės sudarytoje „Baltijoje“ skyrius “Praeiviai“ atsirado neatsitiktinai. Stebėjimas – natūrali Sondros būsena. Staiga patraukia žmogaus gestai, jo žvilgsnis ar akių spindesys. Nebūtinas tiesioginis prisilietimas, pakanka stebinčio žvilgsnio.

Patraukia žmonės, „leidžiantys ugneles“, ieškantys komunikacijos - nebūtinai žodžiais ar lytėjimu. Nes didžioji masė - pilka, tamsiai apsirengusi. Juodos kelnės jiems lyg kokios uniformos. „Blaškydamasis tarp tokių, staiga pamatai truputį keistesnį, žmogų patį sau. Su kai kuriais pastebėtais žmonėmis gyvenimas suveda po kelerių metų. Išnyra jie netikėtai, kur nors už Klaipėdos ribų, kokiame bažnytkaimyje. Atidarau duris: stovi toji pati moteris. „O, aš tave pažįstu“,- sakau. „Iš kur?” – nustemba. “ „Tu nežiūri į šalis ir nieko nematai“,- paaiškinu. Tampame labai geromis draugėmis“,- pasakoja apie savo stebėjimų „pasekmes“.

Yra visokia

Vis dar ieško. Studijuoja, todėl gali sau leisti plušėti „visuomeniniais pagrindais“. Na, o kai taps diplomuota literatūrologijos magistre? Turbūt vėl teks eiti dirbti nekilnojamojo turto agente – galėtų. Nors, neslepia, tai labai vargina, pasiglemžia visą energiją.

Kalbėdama Sondra lengvai peršoka savo pačios mintis. Tie minkšti viražai, nuolat besikeičiančios mimikos ir skaidrus juokas patvirtina pašnekovės teiginį: „esu visokia“. Gali suderinti įvairius dalykus, atrasti laiko kultūrinei spaudai, važinėti po studentų konferencijas, dalyvauti „Druskininkų rudenyje“. Kaip kažkas įvardijo, ji - nerašanti poetė.

Uosto knygas

Prie mamos skraidymų, mokslų, važinėjimų trys Sondros vaikai įpratę ir puikiai tvarkosi patys. Jaunėlė Augvilė gimė tada, kai S.Simanai-tienė buvo tik įstojusi į universitetą. „Kiekviena mano ląstelė buvo ištroškusi buvimo akademinėje terpėje, negalėjau praleisti nė vieno užsiėmimo. Iki pat gimdymo vaikščiojau į paskaitas. Iš ligoninės grįžau tiesiai į sesiją. Kai kažką darai ne todėl, kad laimėtum, kad priimtų į kokią nors sąjungą, vien todėl, kad tau tai įdomu, tada viskas išeina savaime. O vaikai... - trumpam nutyla. - Ką vaikai?! Jie auga patys, kaip grybai!“ - staiga netikėtai nusijuokia ir ima pasakoti, kad siaubingai nemėgsta gaminti valgyti, bet kur dingsi. Štai privirė pilną žirnių puodą ir išėjo duoti „Klaipėdai“ interviu.

„Beje,- jau išeidama pro duris tarsteli.- Aš neskaitau knygų, kaip kiti literatūrologai. Aš jas uostau.“