„Nepalaužiama drąsa“, arba Avinėliai, kurie niekada nenutils

Filmų apie kerštą formulė išrasta dar Bučinskio ir Bronsono laikais. Nuo tada, kai pasirodė pirmoji „Mirties troškimo“ dalis. Dėdulė pasiima šautuvą ir išeina į karą su gauja niekšų. Kas bus toliau, mes žinome iš tūkstančio panašių filmų. Kalnai lavonų, kraujo upės, griežtėjantys keršytojo veido bruožai. Nieko čia naujo nebegali būti. Nors - „Degantis žmogus“ ir „Nužudyti Bilą“‘ įžengė į visai kitą teritoriją. Tony’s Scottas žaidė žmogiškais jausmais ir nuliejo keršto kelią ašaromis. Quentinas Tarantin’as pateikė kerštą kaip šaltą patiekalą. Įvilko į Rytų kovų retro apsiaustą. Dar vienas iš nedaugelio ypatingų keršto epų - Seano Penno režisuota tragedija „Eismo reguliuotoja“. Stipriausia scena - kapinėse, kai susitinka keršytojas ir jo persekiojama auka. Abu verkia kruvinomis ašaromis.

Neaišku, ar šiuos visus gero keršto kino pavyzdžius į save įsiurbė kultinis airių režisierius Neilas Jordanas („Interviu su vampyru“), tačiau pėdsakai veda būtent ten. Ir visai kitur. Žinoma, „Nepalaužiamą drąsą“ galima vadinti moters keršto istorija. Bet tai tik paviršius. Kevalas. Riešutas, kurį turime išgliaudyti, yra jausmai bei emocijos. Išgyvenimai tos, kuri pasiryžo keršyti. Tik ar šį kartą Jodie Foster herojė sugebės nutildyti tuos avinėlius, kuriuos savo galvoje nuramino Hanibalo draugė Klarisa Starling, nudėjusi maniaką? Ko gero, ne. Čia ir skiriamoji juosta tarp keršto trilerio ir vidinio keršytojos trilerio.

Skirtingai nuo jau matytų šaltų ir negyvų kerštų, šis pateikiamas netgi labai gyvas, su moralės ir sąžinės kirbėjimu ir baisiu praradimo jausmu. Jodie Foster vaidinama Erika keršija už nužudytą mylimąjį, po kiekvieno šūvio vis stipriau suprasdama, kad, atimdama kitų gyvybes, brangiausio žmogaus jau nebesugrąžins.

Ryšys prarastas amžiams. Tačiau atkeršyti reikia, ir Erika atranda vis naujų jėgų.

Ne veltui trilerių karaliene tituluojama D.Foster paperka nerealia įtaiga. Todėl režisierius fokusuojasi ties ja, neieškodamas jokių fantastinių ar kraupiai įspūdingų veiksmo scenų. Erikos širdyje ir taip kunkuliuoja audra. Ji dažnai nebežino, ar elgiasi teisingai, ar ne. Asmenybė susidvejina. Viena pusė dreba iš siaubo, kita - iš begalinio įsiūčio. Viena bijo nušauti žmogų, kita šaltakraujiškai spaudžia gaiduką. Keršytoja nebesusivokia - o gal ji pamišėlė? Nors, kita vertus, - teisingumo, kurio neužtikrina įstatymai, ranka. Baudžianti padugnes, atstovaujanti šviesiajai pusei. Tik moralinio pasitenkinimo - jokio. Nes toje žudymo pergalėje iš tiesų nėra jokios pergalės. Tik senas kaip žemė „akis už akį“ kodeksas.

Keršto scenos nufilmuotos be jokio pasimėgavimo. Kaip faktas. Juk nušaudama žmogų Erika kiekvieną kartą jaučiasi tarsi išplėšdama iš savęs sielos gabalėlį. Ji pamažu virsta kažkuo kitu, kas nebeturi kelio atgal, kol užbaigs dainuoti mirties lopšinę. Abejonės drasko, bet kerštas jau užvaldęs nuo galvos iki kojų. Ir į gatvę tenka žengti kaip į darbą. O ramybės vis nėra ir nėra.

„Nepalaužiama drąsa“ - šauniai surikiuotas trileris. Yra į ką pažiūrėti ir apie ką pamąstyti.