Nemyliu vaikų, senių ir padorių pagyvenusių žmonių...

Daniila Charmsas, sakė: „Žmogus yra gyvulys, kuris juokiasi.“, „Naikinti vaikus - žiauru. Tačiau kažką su jais gi reikia daryti!“ ir „Man nepatinka kiekvienas padoriai atrodantis snukis.“ Be abejo, ir daugiau minčių (kai kam keliančių siaubą) išsakė Charmsas (tikr. Daniilas Ivanovičius Juvačiovas, 1905-1942 m.), bet vertingiau vieną kartą perskaityti antrąkart lietuviškai pasirodžiusią knygą „Nutikimai“, nei šimtą kartų klausytis pasakojimų apie šį rašytoją ir jo kūrybą.

Taigi pirmą kartą lietuviškai „Nutikimai“ pasirodė 1998 m. „šviesios atminties“ leidyklos „Vyturys“ pastangomis. 2007 m. šią knygą (vertėjas Sigitas Parulskis) išleido komercinė leidykla „Tyto alba“. Sakyčiau, pačiu laiku: užaugo karta, neskaitanti rusiškai. O ir bibliotekose pirmasis tiražas gerokai susidėvėjo...

Prie D.Charmso - porevoliucinės Rusijos avangardinės grupės (oberju) nario - vardo ir kūrybos populiarinimo nemenkai prisidėjo režisierius Oskaras Kuršonovas, kurio spektaklius „Ten būti čia“ ir „Senė - 2“ matė tikrai ne keli tūkstančiai Lietuvos žiūrovų. Kai kurie skaitytojai knygą „Nutikimai“ vadina Biblija ir skaito ją „po eilutę prieš miegą“. Prieš meditatyvų miegą...

Knygos puslapiuose nestinga absurdo, hiperbolės, juodojo humoro, kūniškumo ir, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, - neapykantos. Neapykantos visiems „padarams“: vaikams, seniams, „mažiems“ ir bukiems žmoneliams (miesčionims), kurie vieni kitiems daužo snukius, tyčiojasi, žudo... Bet ne siužetinė įtampa, o labai intensyvus vidinis veiksmas būdingas rašytojo tekstams. Viskas labai realu - neįtikėtini ir kasdieniški dalykai nekonkuruoja dėl prioritetinių teisių meniniame tekste.

Vertėjas S.Parulskis rašo: „D.Charmsą galima būtų apkaltinti mizantropija ir juodu pesimizmu, tačiau jį gelbsti neįtikėtinas ir nepranokstamas humoro jausmas. Jis nefantazuoja, nieko nelaužia iš piršto, tiesiog ryškiau mato tą žmogiškosios prigimties pusę, kuri yra tamsi, gyvuliška, negailestinga, žiauri ir kvaila. Ir jokios didaktikos, jokių grūmojimų, tik juokas. Beje, humoro „juodėjimas“ atitinka kūrinių chronologiją – areštai, neteisingi absurdiški kaltinimai, žodžiu, stalinistinės epochos alsavimas, be abejonės, veikė ir D.Charmso kūrybos intonacijas ir jau apie 1940 metus jas išties galima vadinti pesimistinėmis.“

Geriausiai save pristato, žinoma, rašytojo kūryba: „Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai. Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo. Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama. Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.“ (1937 m.).

Tiesa, Charmso NEGALIMA skaityti tiems, kurie viską supranta paraidžiui... Nes, anot S.Parulskio, „D.Charmsas yra ir humanistas. Jis labai tiksliai savo kūryboje fiksuoja nuasmeninimo, nužmoginimo procesą, žmogaus prigimties išniekinimą, žmogaus pavertimą šiukšle.“

Žodžiu, patys skaitykite, atraskite ir permanykite!