Iš pradžių žurnalas buvo skirtas mergaitėms ateitininkėms, o nuo 1930 m. antrojo pusmečio „Naujoji vaidilutė“ tapo moterų inteligenčių leidiniu. Žurnale publikuoti tekstai kultūros, meno, literatūros, švietimo, auklėjimo klausimais, spausdinti grožinės literatūros kūriniai. „Naujojoje vaidilutėje“ bendradarbiavo Liudas Gira, Salomėja Nėris, Petronėlė Orintaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Nelė Mazalaitė, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Jonas Grinius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vydūnas ir kt. Redaktoriai: Pranas Dovydaitis, Stefanija Paliulytė-Ladygienė, Jadvyga Laurinavičiūtė, Jadvyga Drungaitė, Julija Tverskaitė-Maceinienė, Izabelė Motekaitienė, Amelija Mažylytė, Juzė Jatulytė, Rožė Petrušauskienė, Regina Romašauskaitė-Atkočiūnienė, Ona Beleckienė.

Žurnale „Naujoji vaidilutė“ galima rasti nemažai straipsnių, kuriuose atsispindi moteriškumo idealas tarpukario Lietuvoje. Leidinys pirmiausia buvo skirtas ateitininkėms, tad merginos skatintos siekti doros katalikės etalono. Straipsniuose pabrėžiama, kaip dera elgtis moteriai krikščionei, kaip ji turi atrodyti, kokias savybes puoselėti, kritikuojamos madingos, tačiau doros neatitinkančios moters aprangos detalės, manieros, koketiškas elegesys su vyrais.

Vėliau, žurnalui jau tapus moterų inteligenčių leidiniu, jame publikuoti straipsniai socialiniais, šeimos, moters teisių, vaikų auklėjimo klausimais.

Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje saugomi 27 „Naujosios vaidilutės“ numeriai, buvę menininkų namų bibliotekoje. Remiantis šiuose išlikusiuose numeriuose esančiais straipsniais, tekste atskleidžiama doros katalikės samprata, apimanti moters išvaizdą, jos vidinį pasaulį, elgseną šeimoje ir visuomenėje.

„Naujosios vaidilutės“ bendradarbė – rašytoja Petronėlė Orintaitė (1931 m.), žurnale publikavusi savo apsakymų, eilėraščių (kai kuriuos pasirašinėjusi Zanavykų Ašaros slapyvardžiu), kultūros ir literatūros kritikos tekstų. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Išvaizda ir manieros

Moterys skatintos vengti kremų, kvepalų, kosmetikos ir kitų prabangos dalykų. Doros katalikės turėjo atrodyti kukliai, neprovokuojamai, nesivaikyti madų, tačiau savo apranga parodyti eleganciją, gerą skonį ir padorumą.

Įdomu, kad tarpukario Lietuvoje įsigalėjusi naujovė viešai žiūrėti į veidrodį atrodė smerktina. Antai Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana) piktinosi: „Lig šiol žiūrėjimas į veidrodį buvo rėdymosi dalis. [...] Kaip gėda būtų rėdytis viešai, taip pat gėda viešai žiūrėti į veidrodį. Bet šiandien ta gėda numarinta ir palaidota. Visose kultūringose šalyse moters, nėmaž nesidrovėdamos, žmonių akivaizdoje – vagonuose, restoranuose, teatruose varo tapybos darbą ant savo veidų. Žinoma, kur gi mūsiškės pasiliks!“ (Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 8, p. 187).

M. Pečkauskaitei antrino Jonas Jasys (Jurgis Ežerietis), kuris moterų vartotą kosmetiką vertino kaip „grožio falsifikatą“: „Seniau moteris būtų nežmoniškai užraudusi, jei ją būtų vyriškis pastebėjęs veidą dažant. Moterys viena nuo kitos ir tai slėpdavosi. Dabar jau nesislapstoma. Paskutiniu laiku durys atsidarė ir moteris su dažais ir pieštukais rankoj išėjo į viešumą“ (Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 3, p. 59).

Seniau moteris būtų nežmoniškai užraudusi, jei ją būtų vyriškis pastebėjęs veidą dažant. Moterys viena nuo kitos ir tai slėpdavosi. Dabar jau nesislapstoma.

Galbūt dabar nestebina Viktoro Aleknos pateiktas Onutės Gaigalaitės pasakojimas, kaip jos studijų laikų draugė, žinoma poetė Salomėja Nėris nešiodavusi į knygas įsikišusi mažą veidrodėlį ir dažnai į jį žvelgdavusi. Juk viešai žiūrėti į veidrodį buvo vis dar nepriimtina, tad merginos jį slėpdavo nuo kitų akių.

Moters išvaizdai galima būtų priskirti ir elgsenos išorines formas. Jau minėta M. Pečkauskaitė ne tik piktinosi, bet ir bjaurėjosi moderniais šokiais, kurie jai atrodė ne tik nepadorūs, bet ir visai neestetiški: „Žiūrėdama į tas drebančias, besispardančias, į vienas antrą besitrinančias poras, šokančias visus tuos modernės choreografijos kūrinius, vieną teturiu jausmą – gėdą. Gėda, gėda žiūrėti! O paskui ima koktumas ir pasibjaurėjimas, nes nėra tuose šokiuose nei vienos gražios pozos, nei vieno estetiško judesio“ (Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 8, p. 188). Be abejo, pats šokis savaime nelaikytas blogiu (juk net ir ateitininkų rūmuose buvo organizuojami šokiai), tačiau iš Europos atėję madingi šokiai dėl juose esančio kūniško artumo vyresnės kartos ir ypač dvasininkų vertinti neigiamai. Taigi galima matyti, kad tai, kas tarpukariu buvo modernu, katalikei merginai ir moteriai, nederėjo.

Poetė Salomėja Nėris (1928 m.), žurnale publikavusi savo kūrybą. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Vidinis pasaulis

Tarpukario Lietuvoje viena po kitos ėmė ryškėti intelektualios moters žvaigždė. Čia būtų galima paminėti G. Petkevičaitę-Bitę, Šatrijos Raganą, Sofiją Čiurlionienę, Sofiją Smetonienę, Mariją Šlapelienę ir daugybę kitų, kurios buvo žinomos dėl savo visuomeninės veiklos. Visos šios moterys buvo išsilavinusios, apsiskaičiusios, domėjosi menu.

Mokslo, žinių troškimas buvo neatsiejamas protingos moters palydovas. Inteligentas, intelektualas buvo kiekvieno ateitininko etalonas. Tiek vaikinai, tiek merginos siekė mokslo šviesos, žinių, tobulėjimo, kad galėtų uoliai tarnauti „Dievui ir Tėvynei“. Stasys Šalkauskis teigė, kad lavinimasis moteriai leis pajusti savo vertę ir išvaduos iš nelaisvės (Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 8, p. 204). Protinga, išsilavinusi moteris prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, geba jį tvarkyti vadovaudamasi ne vien emocijomis, bet ir racionaliu protu.

Inteligentė moteris suvokta ne tik kaip išsilavinusi, daug knygų perskaičiusi, bet ir smalsi, turinti kritinį mąstymą: „Jautri ir entuziastinga inteligentės širdis neleis nepastebėti ne tik savo tautos, bet ir pasaulio įvykių. Taip pat ji negalės jų stebėti tylomis. Ji būtinai juos vienaip ar kitaip vertins, ir tą savo vertinimą mokės pasakyti ir aplinkai“ (Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 7, p. 263).

Kritinio mąstymo stoka, vengimas pasisakyti tarpukariu vis dar buvo moterų yda, todėl inteligentės skatintos klausti, diskutuoti, pasakyti savo nuomonę. J. Maceinienė savo straipsnyje „Intelektualinio moterų bendradarbiavimo prasmė“ rašė: „Referuodamos ir sudarydamos tarpusavio diskusijas vienu ar kitu kultūriniu klausimu, inteligentės savaime išsiugdytų kūrybinių nusiteikimų. Lietuvė inteligentė, apskritai, dar nėra pratusi pasisakyti. Pasikeisdama nuomonėmis mokslo, meno ir kitais kultūriniais klausimais, ji išsiugdytų sveiką kritiką, jautrų į visa reagavimą ir tikrą orientaciją“ (Naujoji vaidilutė, 1936, Nr. 2, p. 51).

„Naujosios vaidilutės“ žurnalas švietė moteris mokslo, literatūros, kultūros klausimais: spausdino grožinės literatūros kūrinių, literatūros kritikos, istorijos, mokslo populiarinimo tekstų.

Dvasingumas – būtina moters savybė. Dvasinga moteris pirmiausia rūpinasi savo siela, tad savo išvaizdai, atėjusioms madoms, linksmybėms neteikia pernelyg daug dėmesio. Pirmiausia ji rūpinasi Dievo karalystės ugdymu savyje, ji yra Kristaus sekėja. M. Pečkauskaitė netgi tikino, kad Dievo karalystės artėjimas „tegali įvykti per moterį“ (Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 8, p. 189). Taigi moteriai tarsi primetama atsakomybė už visuomenės dvasinį augimą.

Jai, apdovanotai gilesniu pajautimu, jautrumu, keliami aukštesni reikalavimai. S. Ladygienė, viena „Naujosios vaidilutės“ redaktorių, savo straipsnyje „Katalikiškasis veikimas ir moterys“ teigė, kad moterys „privalo savo dvasingesnę prigimtį panaudoti pasaulio sudvasinimo linkme“ (Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 1–2, p. 20). Moterys buvo suvokiamos kaip „kilniausių idealų skleidėjos“, kurios spinduliuoja ne tik fizinį, bet ir dvasinį grožį. Moterų dvasingumui ugdyti žurnalo straipsniuose dažnai cituotas Šv. Raštas, sektinu pavyzdžiu laikytas Kristus, raginta mokytis iš tokių Biblijos moterų kaip Marija, Salomė, Veronika, Lidija. Be abejo, dvasinga moteris būtinai turėjo lankyti bažnyčią, išklausyti Mišias, į jas atsivesti ir savo vaikus, kad rodytų jiems deramą tikėjimo pavyzdį. Nuo dvasingumo neatsiejamas ir pasiaukojimas, meilė, todėl vertinama moters tarnystė.

Moters pareigos

Moteriškumo samprata neatsiejama nuo namų, šeimos. Tarpukariu moterys gana jaunos ištekėdavo, gimdydavo vaikus, tad joms anksti tekdavo rūpintis namais, vyru, vaikais. Tai būtų neįmanoma be darbo, todėl darbštumas buvo laikomas vertinga moters savybė, nuo kurios priklausė visos šeimos gerovė.

Moterys drąsintos save realizuoti visuomenėje, nebijoti išeiti už šeimos ribų, nes suvokta, kad visuomeninis gyvenimas nekelia pavojaus moteriškumui.

Vis dėlto pagrindinė moters kaip motinos pareiga – auklėjimas. „Naujosios vaidilutės“ straipsniuose pabrėžiama, kad tik motina gali  sužadinti vaikų meilę Dievui ir žmonėms, tad ji savo pavyzdžiu turėjo mokyti atžalas dvasingumo, kilnumo, atjautos, taip pat skaityti Šv. Raštą.

Kritikuotas griežtas religinis auklėjimas, buvo duodami patarimai, kaip moteris savo meile Dievui galėtų pasiekti vaiko širdį: „Vaikutis dažnai sodinamas prie nesuprantamos jam maldaknygės, rykštėmis, grasinimais verčiamas kartoti poterius, kurių prasmė retai tėra vaikui išaiškinama. Moterys turi būti persisunkusios gilia Dievo meile ir, jei ne aiškinimais, tai bent gyvu tikėjimu ir jautria širdimi turėtų perduoti tai, kas jai brangu. [...] Juk svarbu vaikas įtikinti, kad Dangaus Tėvas ir Dangaus Motinėlė yra tūkstančius, šimtus kartų geresnė už šią motinėlę, kuri juos ir rengia, ir maitina, ir pamyluoja. Kad žemės motinėlė šiandien yra, ryt gali jos nebūti ir kad tik Dangaus Motinėlė, jei vaikas ją mylės, visados bus su jais ir nuves juos pas Dangaus Tėvelį, kuris visa davė ir sutvėrė“ (Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 3, p. 52).

Moterys ragintos neužsidaryti savų namų pasaulėlyje, bet rūpintis visu gyvenimu, jo suvokimu, kad galėtų visapusiškai auklėti vaikus: „Dirbanti šeimoje, bet savo dvasia aprėpianti visą gyvenimą – štai moters idealas“ (Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 7, p. 265).

„Naujojoje vaidilutėje“ iškeltas moters kaip motinos idealas. Moterys buvo raginamos gimdyti dėl savo sielos augimo: „Motinystė tobulina. Ji yra sielos šveistykla. Leidžia susikaupti, nutolti nuo triukšmo, pasilikti su savim, su laukiamąja paslaptim. [...] Kiekvieno kūdikio laukimas yra nauja savęs perauklėjimo, savęs išsižadėjimo, sielos kilninimo proga. Nenuostabu, kad dažnai skaitlingesnės šeimos išugdo pašaukimus ir genijus, nes palaipsniui su kiekvienu kūdikiu augo motinos sielos didybė“ (Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 7, p. 294).

Pati vertingiausia moters savybė – motiniškumas, todėl abortai, kurių  tarpukariu dėl sunkios ekonominės padėties buvo labai daug, griežtai smerkti. Jie neatitiko kantrios, pasiaukojančios, gyvastį nešančios moters idealo.

Žurnalo „Naujoji vaidilutė“ 1928 m. Nr. 3 puslapis, kuriame išspausdinti ateitininkų nuostatai. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Moters pareigos ir atsakomybės neapsiribojo namų erdve. Tarpukariu jos vaidmuo buvo svarbus ir visuomeniniame gyvenime, nors vis dar vengta moteriai patikėti vadovavimo ar valdymo teisę. Autorė, slapyvardžiu Dulkelė, straipsnyje „Moterys ir politika“ rašo: „Kad moterys svarbią rolę vaidina gyvenime, to niekas negali paneigti. Ar gali būti puikesnė rolė pasaulio scenoje, kaip auklėti žmoniją, ją dorinti, tobulinti. Juk tokį darbą pasirinko ir pats Kristus, taip pat Jo apaštalai“ (Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 6, p. 134).

Taigi tobula moteris prilyginama Kristui, kuris švietė žmoniją. Čia moteriai tenka atsakomybė ir savo pavyzdžiu ugdyti visuomenę. Labai vertinta moterų tarnystė (rūpinimasis ligoniais, kenčiančiais, prislėgtais, skurstančiųjų šelpimas ir pan.).

Moterys buvo raginamos užsiimti gailestingumo darbais: steigti prieglaudas, rinkti aukas vargšams, lankyti ir prižiūrėti ligonius, pagyvenusius žmones. Jaunoms merginoms patarta padėti gausioms neturtingoms šeimoms: aptvarkyti namus, vaikus apiprausti, aprengti, su jais pažaisti, nuvesti juos į bažnyčią“ (Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 3, p. 54).

Žavėtasi gerumą dalijusiomis moterimis: „Juk ir mūsų tarpe, kiekviename sodžiuje, apylinkėje, rasim nors dar ne šventąją, bet pamaldžią, kitų gerovei pasišventusią, savo pareigas gerai atliekančią moterį [...]“ (Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 1–2, p. 22). Ypač savo duoklę turėjo atiduoti moteris inteligentė, nes „aukštojoj mokykloj ji ruošiasi ne sau, bet artimo tarnybai“ (Naujoji vaidilutė, 1939, Nr. 11, p. 579).

E. Balčiūnaitė straipsnyje „Inteligentės pareigos liaudies moteriai“ inteligentę apibūdino taip: „Tikra ir vertinga inteligentė gali būti kiekviena aukštesnio mokslo pasiekusi ar šiaip visapusiškai išsiugdžiusi, išsilavinusi moteris, kuri su išviršine – fizine kultūra yra lygiai pasiekusi ir išvidinės – dvasinės kultūros: mokslo, supratimo, tvirtos valios ir p.“ (Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 8–9, p. 309).

Žurnalo „Naujoji vaidilutė“ 1936 m. Nr. 6-7 puslapis. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Savo tekste autorė pabrėžė, kad inteligentė turi su nemokytomis kaimo moterimis dalytis savo žiniomis, suvokimu ir patirtimi, kurią įgijo studijų laikais. Čia vėlgi išryškėja krikščioniškosios kultūros principas – dalytis su kitais iš Dievo gautomis dovanomis. J. Maceinienė taip pat rašė, kad moteris turi „išmokti savo dvasios turtais pasidalyti su išoriniu pasauliu“ (Naujoji vaidilutė, 1936, Nr. 2, p. 51). Dora išsilavinusi katalikė buvo skatinama savo išmintimi ne tik kurti savo gyvenimą, bet ir padėti tiems, kurie tos išminties stokoja.

Be jokios abejonės, moteris turėjo mylėti ne tik savo šeimą, kitus žmones, bet ir savo šalį, būti atsidavusi „Dievui ir Tėvynei“. Ona Gaigalaitė-Beleckienė straipsnyje „Lietuvė krašto atstatymo ir gynimo darbe“ priminė Pirmojo pasaulinio karo laikus, kai tremtyje moterys vakarais mokė darbininkus lietuvių kalbos, žadino juose meilę Tėvynei pasakodamos apie didingą Lietuvos praeitį. Okupuotoje šalyje likusios mūsų tautietės rūpinosi karo belaisviais, slapta steigė lietuviškas mokyklas. Nepriklausomybės kovose su lenkais, rusais ir bermontininkais moterys buvo dar ryžtingesnės – „stojo į bet kokį valstybės gynimo ir atsatymo darbą“ (Naujoji vaidilutė, 1936, Nr. 11, p. 417–419).

Ona Girčytė-Maksimavičienė savo straipsnyje kaip moteriškojo narsumo ir patriotiškimo pavyzdį pateikia 1831 m. sukilimo dalyvę Emiliją Pliaterytę. Anot autorės, šios didvyrės auka visada primins, „ko turėtų tikėtis tėvynė iš savo sūnų ir dukterų, kai būna sunkių gimtajam kraštui valandų“ (Naujoji vaidilutė, 1939, Nr. 11, p. 537). Tarpukariu moterys buvo ragintos imti pavyzdį iš netolimoje praeityje gyvenusių moterų ir skirti laiko, lėšų, energijos tautos reikalams.

Žurnalo straipsniuose moterys drąsintos save realizuoti visuomenėje, nebijoti išeiti už šeimos ribų, nes suvokta, kad visuomeninis gyvenimas nekelia pavojaus moteriškumui. Savo motinišką prigimtį moterys galėjo atskleisti ir socialiniame darbe, besirūpindamos silpnaisiais. XX a. 4-ajame dešimtmetyje požiūris, kad moteris, dirbdama už šeimos ribų, netenka moteriškumo, laikytas atgyvenusiu. Taigi moterys tarpukariu turėjo daug laisvės, jos galėjo pasirinkti, kur save realizuoti, būrėsi į įvairias moterų organizacijas, galėjo eiti politikės, mokslininkės ar visuomenininkės pareigas, nes joms jau buvo atvertos aukštųjų mokyklų durys.

Bene aiškiausiai „Naujoje vaidilutėje“ deklaruotas moters idealas atsispindėjo studenčių ateitininkių bendrijos „Birutė“ nuostatose, kuriose nurodyta, kad studentės siekė tapti sąmoningomis katalikėmis, savo tautos mylėtojomis, ugdytis katalikės inteligentės mentalitetą, dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime, skleisti Kristaus meilę kitiems žmonėms, blaivybės idėjas, dirbti labdarystės darbą, kovoti su „nepadoriomis drabužių madomis, su nepadoriais linksminimosi būdais ir su neracionaliais papročiais“ (Naujoji vaidilutė, 1928, Nr. 3, p. 95).

Nors moteriai labai svarbus fizinis grožis, tačiau dar svarbesniu laikytas sielos grožis, nes jis neišnyksta net ir prabėgus jaunystei. Ir šiandien negalėtume su tuo nesutikti, tik galime pritarti Emilijos Petrauskaitės žodžiams, rašytiems prieš 90 metų (Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 7, p. 289–299): „Moters kūno grožis yra didelis turtas ir palaima, jei jį lydi graži, turininga asmenybė, jei ji turi gražią sielą, jautrią širdį, gilią išmintį ir protą. Tada ir senatvė, kaip ir kiekvienas gyvenimo amžius, turi savo grožį ir žavumą – puošia žmogų: ir paviršutiniu gražumu – gražiais žilais baltais plaukais, tauriomis brangiomis raukšlėmis, ir gražia, jokių gyvenimo audrų, rūpesčių ir vargų nesutriuškinta, gilios pagarbos užsitarnavusia siela. Apie tokią moterį galima pasakyti – ji niekados nenustojo būti graži.“

Literatūra

Atkočiūnienė, Regina. „Naujosios vaidilutės“ kelias. Naujoji vaidilutė, 1940, Nr. 5–6, p. 251–256. Prieiga internete: https://www.spauda2.org/naujoji_vaidilute/archive/1940/1940-nr05-06-NAUJOJI-VAIDILUTE.pdf

Alekna, Viktoras. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 1. Vilnius: Vaga, 1995, p. 184.

„Naujosios vaidilutės“ pirmojo dvidešimtmečio bendradarbiai. Naujoji vaidilutė, 1940, Nr. 5–6, p. 289. Prieiga internete: https://www.spauda2.org/naujoji_vaidilute/archive/1940/1940-nr05-06-NAUJOJI-VAIDILUTE.pdf

Sadauskaitė, Karolina. Jaunuomenė prieš šimtą metų. Prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2019-04-08-jaunuomene-pries-simta-metu/

Šaltiniai

Bakevičiūtė, Regina. Studentė universitete. Naujoji vaidilutė, 1939, Nr. 11, p. 578–580.

Balčiūnaitė, E. Inteligentės pareigos liaudies moteriai. Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 8–9, p. 308–311.

Dulkelė. Moterys ir politika. Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 7, p. 134–136.

Ežerietis, Jurgis. Pasigražinimo dažai. Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 3, p. 59–60.

Gaigalaitė-Beleckienė, Ona. Lietuvė krašto atstatymo ir gynimo darbe. Naujoji vaidilutė, 1936, Nr. 11, p. 417–423.

Girčytė-Maksimavičienė, Ona. Mūsų karžygė Emilija Pliaterytė. Naujoji vaidilutė, 1939, Nr. 11, p. 529–537.

Iš ateitininkių gyvenimo: naujoji studenčių ateitininkių draugovė „Birutė“. Naujoji vaidilutė, 1928, Nr. 3, p. 95–96.

Kaubrienė, Ona. Į motinystę. Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 7, p. 291–294.

Ladygienė, Stefanija. Katalikiškasis veikimas ir moterys (I dalis). Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 1–2, p. 19–23.

Ladygienė, Stefanija. Katalikiškasis veikimas ir moterys (II dalis). Naujoji vaidilutė, 1930, Nr. 3, p. 49–55.

Maceinienė, Julija. Intelektualinio moterų bendradarbiavimo prasmė. Naujoji vaidilutė, 1936, Nr. 2, p. 49–52.

Maceinienė, Julija. Pilnutinio gyvenimo kūrimas. Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 7, p. 257–265.

Pečkauskaitė, Marija. Mergelė su veidrodžiuku. Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 8, p. 187–190.

Petrauskaitė, Emilija. Moters grožis ir gyvenimas. Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 7, p. 295–299.

Šalkauskis, Stasys. Išvidinis moters atsidavimas, kaipo tikros jos emancipacijos pradžia. Naujoji vaidilutė, 1927, Nr. 8, p. 202–205.