Redakcija ragina politikus ieškoti sprendimų kaip paremti kultūrinę spaudą, kad ji galėtų gyvuoti. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo atstovo teigimu galbūt finansavimo kriterijai nėra iki galo objektyvūs, bet nerandama sprendimo, kaip situaciją keisti, todėl reiktų ieškoti kitokio finansavimo modelio. Plačiau apie situaciją – reportaže.

Vos pasirodęs spaudos kioskuose, tuščias, gedulo juosta perrištas savaitraštis „Literatūra ir menas“ dingsta iš lentynų. „Skubu įsigyti, nes kito galbūt nebebus“, - Eltai sakė vienoje iš prekybos vietų paskutinį numerį nusipirkęs vilnietis.

Pasak leidinio redaktoriaus Gyčio Norvilo, ilgiausiai be pertraukų leistas lietuviškas kultūrinis savaitraštis Lietuvos šimtmetį pasitinka tuščiais lapais, košiamas skersvėjo, švarus.

„Esame priversti. Taip išreiškiame savo stiprų susirūpinimą dėl esamos padėties ir raginame Prezidentūrą, Vyriausybę, Seimą imtis neatidėliotinų priemonių“, - vieninteliame tuščio numerio tekste teigia G. Norvilas.

Pasak redaktoriaus, išleisti tuščią numerį žiniasklaidos istorijoje nėra nauja mintis, tačiau tuščią „Literatūrą ir meną“ išleidome ne originalumo siekdami, bandydami kažką pavyti ir aplenkti. Tai mūsų desperacinis atsakas į Spaudos, radijo ir televizijos fondo (SRTRF) paskelbtą informaciją apie finansavimą kultūrinei spaudai 2018 metams.

„Mes šiemet gavome 14 tūkst. eurų mažiau nei pernai, ir finansavimas kasmet mažėja. Esame nepatenkinti pinigų skirstymo politika. Ir ne todėl, kad „litmenis“ gavo mažiau, o kažkas daugiau. Norėtume atkreipti dėmesį į visos kultūrinės žiniasklaidos finansavimo principus, kad nėra aiškios politikos, strategijos“, - Eltai sakė G. Norvilas.

Pasak redaktoriaus, visi šneka apie švietimo ir kultūros svarbą, prioritetą, tačiau trūksta paprastų, aiškių politinių sprendimų, kokios sritys - prioritetinės, ką numatoma finansuoti valstybės lėšomis, ko ne.

„Bušido kovose yra toks skausmingas veiksmas - smaugimas - ir iš jo paprastai išsisukti nebeįmanoma“, - vieninteliame tuščio savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeryje rašo G. Norvilas. Pasak jo, Spaudos radijo ir TV fondo paskelbtas kultūrinių leidinių finansavimas 2018-iesiems metams tam veiksmui praktiškai prilygsta.

„Literatūra ir menas“ 2018-iesiems iš SRTRF gavo 14 000 eurų mažiau nei 2017-aisiais. Vadinasi, redakcijos raktus drąsiai galima mesti nuo tilto į Nerį ir nueiti neatsisukant. 71-erius metus vienintelis be pertraukos Lietuvoje ėjęs leidinys nustotų egzistavęs. SRTRF būtent tokį kelią mums, regis, siūlo rinktis. O gal subtiliai siūlo redaktoriui parduoti inkstą? Be abejo, tai nejuokinga“, - rašo G. Norvilas.

Būtų galima regzti sąmokslo teorijas, įžvelgti kerštą, meilę ar nemeilę už tam tikras publikacijas, poziciją, ir redaktorius to neatmeta. „Esama čia politinio aspekto. Buvome ir būsime nepatogūs. Manau, fondas vėl eilinį kartą tiesiog parodė savo nekompetenciją, situacijos nesuvokimą, absoliutų nesiorientavimą, kaip leidžiami leidiniai“, - rašo G. Norvilas.

Kaip sakė rašytojas, apie tą patį kultūrinės spaudos leidėjai kalba kiekvienais metais, tačiau niekas nesikeičia. „Fondas yra savotiškas situacijos įkaitas, nes kultūros politikos - nėra. Tačiau ir SRTRF gali inicijuoti pakeitimus, kuriais jau daugiau nei dešimt metų nepatenkinti kultūrininkai“, - pabrėžė G. Norvilas.

Pasak redaktoriaus, kultūros politikai privalo pasakyti, kokiu keliu eis, ką finansuos valstybės lėšomis, o ko atsisakys. „Galbūt kai kam tai bus skaudu, bet bent jau daugiau aiškumo“, - mano G. Norvilas.

Pozityvaus poslinkio redaktorius nemato ir nebesitiki pamatyti. „Toks skirtas finansavimas mums yra aiškus ženklas, kad iki šiol visa „litmenio“ komanda dirbo beviltiškai, redaktorius yra negabus. Nesiimsiu raudoti apie kultūros finansavimo svarbą ir kitas banalybes. Faktas yra tas, kad toks „litmenis“, koks buvo - o darėme ir iš savęs išspaudėme viską, kas įmanoma, iki dugno - būti nebegalės“, - rašoma vieninteliame tuščio leidinio tekste.

Trečdaliu nukirtus finansavimą savaitraštis turės virsti dvisavaitiniu. „O paskui kuo? Skrajute? Kitaip tariant - trauktis“, - konstatuoja rašytojas.

Valdantieji kultūrą vadina prioritetu. „Mes tuo niekad neabejojome. Tad Lietuvos šimtmetį pasitinkame ir švenčiame šitaip, tuščiais lapais, košiami skersvėjo, švarūs... Esame priversti. Taip išreiškiame savo stiprų susirūpinimą dėl esamos padėties ir raginame Prezidentūrą, Vyriausybę, Seimą imtis neatidėliotinų priemonių“, - teigia G. Norvilas.

ELTA pakalbino ir mėnraščio „Metai“ redaktorių Antaną Šimkų. Pasak jo, ydingos kultūrinių leidinių finansavimo sistemos vienais metais nukenčia vieni, kitais - kiti leidiniai. „Nėra normalių, skaidrių kriterijų, kurie aiškiai leistų suprasti, kas, kodėl ir kiek finansuojamas. Žinoma, niekas neprivalo kurti saugumo, bet aiški kryptis - būtina“, - sakė A. Šimkus.

Kai kuriems leidiniams - „Šiaurės Atėnams“, „Nemunui“, kitiems - finansavimas padidintas ir, A. Šimkaus nuomone, tai labai gerai. „Bet negerai, kad kasmet paskelbus, kiek kuriems leidiniams skirta lėšų, gavusiems mažiau neaišku, kodėl. Ką jie blogai darė? Kodėl, pavyzdžiui, „litmeniui“ buvo nurėžtas trečdalis, jei jie vertėsi per galvą, man asmeniškai neaišku. Kur jis pasidarė trečdaliu blogesnis?“ - klausė A. Šimkus.

Jei būtų aiškūs finansavimo kriterijai, „Metų“ redaktoriaus nuomone, įtampos ir neaiškumo būtų mažiau. „Pavyzdžiui, šiemet „Metai“ gavo 7 tūkst. eurų mažiau. Aš, kaip redaktorius, suprantu, kad kažkaip išgyvensim. O kaip bus kitais metais? Neaišku, ir tai primena kamuoliuko mėtymą tamsoje: pagausi-nepagausi. Skaidrumo, kad būtų galima aiškiomis sąlygomis dirbti, labai trūksta. Kartais atrodo, kad lengviau būtų išgirsti - niekam nieko nereikia, eikit visi šėko pjaut, paliksim vieną kultūrinį leidinį ir Lietuvai bus gana“, - sakė A. Šimkus.