Naujame fotografo E. Kolevaičio albume – tango veidai

Ne vienus metus fotografuodamas tango šokėjus autorius apkeliavo ir kaimynines, ir tolimas šalis, tarp kurių, be abejo, ir šio egzotiško šokio gimtinė – Argentina. Kokius tango aspektus, siejančius šokėjus skirtingose pasaulio šalyse, pavyko įžvelgti E.Kolevaičiui? Kokius paties fotografo kūrybos bruožus išryškino pasirinkta tema? Ir svarbiausia: kodėl naujasis albumas vertas dėmesio, net jei pats tango šokis nėra jūsų aistra?

Albume perteikiamą požiūrį į tango, kaip kultūrinį ir socialinį reiškinį, taikliai apibūdina leidinio sudarytojo Aleksandro Macijausko įžanginiai žodžiai. "Ši knyga – apie žmones kovotojus, kurie įveikė save, visuomenės prietarus, kad suteiktų savo sielai laisvę – Tango", – teigia žymus fotografas. Šį kovos, dramos įspūdį sustiprina ir solidžios apimties albumo suskirstymas į atitinkamas dalis, kurios išryškina tango sujungiamas priešingybes: asmenišką, artimą partnerių ryšį ir viešą šokio atlikimą, aistrą ir garbų šokėjų amžių ar fizinę negalią, ryškius vyro ir moters vaidmenis šokyje ir meilę tarp tos pačios lyties šokėjų, įtampą pasigirdus pirmiesiems muzikos garsams ir visišką pasitikėjimą partneriu šokio metu. Kita vertus, E.Kolevaitis įamžino ir ne tokias dramatiškas, rečiau matomas tango šokėjų gyvenimo akimirkas: bendruomenių susitikumus, repeticijas, poilsį ir bendravimą ne šokio metu. Dar iš arčiau į tango leidžia pažvelgti albumo dalis, kurioje publikuojami garsių šio šokio meistrų portretai ir šalia pateikiamos jų mintys apie tango esmę ir reikšmę jų asmeniniams gyvenimams.

Fotografijomis perteikti tai, kas svarbiausia, E.Kolevaičiui padeda ir jo asmeninė patirtis jau ne vienus metus šokant tango ir dalyvaujant šio šokio vienijamos bendruomenės veikloje. "Tango – ne figūrų atlikimas, bet energija, sukuriama šokio metu", – teigia E.Kolevaitis. Prisimindamas susitikimus su šokėjais įvairiose pasaulio šalyse, fotografas neabejoja, kad jiems "tango – ne pramoga, ne tik šokis, bet gilus egzistencinis patyrimas, be kurio šie žmonės negali gyventi". Albumo autorius stebisi, kad fotografuodamas skirtingose šalyse ne kartą sutiko tuos pačius šokėjus, keliaujančius į įvairius tango festivalius, o pokalbiai su jais tęsdavosi iki paryčių, net jei kitą rytą tango entuziastai turėjo skubėti į darbus ir tęsti savo kasdienius gyvenimus.

Tango – ne figūrų atlikimas, bet energija, sukuriama šokio metu.

Tokį požiūrį į tango perteikia atitinkama albumo fotografijų estetika: eskpresyvi, formos taisyklėms nepaklūstanti, neretai fragmentiška ir spalvinga. Nenuostabu, kad emocinį šokio turinį siekiantis sugauti autorius daugiausia dėmesio skiria stambiu planu užfiksuotiems portretams, kurie tango aistrai tarsi suteikia vis kitokią žmogišką, asmeninę išraišką šokėjų veiduose. Fotografui taip pat svarbi kūno kalba, judesio dinamika, šviesų ir formų vizualūs sąskambiai. Albume vyraujančius stambių planų portretus paivairina kadrų sekos, leidžiančios lengviau pajusti šokio trajektorijas ir šokėjų santykį su aplinka, kur kartais tvyro beveik mistiškos, o kartais priešingai – neįpareigojančios ir žaismingos nuotaikos. Bendrame albumo kontekste išsiskiria ir panoraminio formato fotografijos, kurios veikia tartum vizualios pauzės, leidžiančios žvilgsniui atitolti nuo fragmentiškų, stambių planų, o vaizduotei – pailsėti nuo emocijų pripildytų šokio akimirkų. Monotonijos padeda išvengti ir vis kita fotografavimo aplinka – tango šokėjus E.Kolevaitis įamžino ir Buenos Airių gatvėse, ir Vilniaus šokių salėse.

Šioje įvairovėje, kaip ir didelėje albumo apimtyje, slypi ir tam tikri kūrybiniai pavojai bei iki galo neatsakyti klausimai: ar panašių kadrų pasikartojimas reiškia, kad albumo autoriui ir sudarytojui dokumentinis pasakojimas, išsamus informacijos perteikimas toks pats svarbus, kaip ir vaizduose bei jų asociacijose atsiskleidžiančios vaizdinės metaforos? Ar fotografijas reikėtų suvokti kaip apibendrintos prasmės kūrinius, ar labiau kaip pažintines, kelionių fotografijas? Žinoma, geriausių fotografų darbų niekada negalima apriboti viena paskirtimi ar interpretuoti tik vienu teisingu būdu, tačiau konteksto ir autoriaus kūrybinių sprendimų sukuriamos atvaizdų suvokimo nuorodos visada padeda žiūrovui lengviau įsitraukti į intriguojantį fotografijos pasaulį. Juk kai žiūrime, pavyzdžiui, lietuviškos fotografijos klasiko Antano Sutkaus fotografiją, įamžinusią rašytoją Jeaną-Paulį Sartre’ą Nidos kopose, iš esmės matome išgrynintą egzistencialistinės pasaulėžiūros vizualią metaforą. Tačiau fotografijų serijoje, pasakojančioje apie žymiojo prancūzų rašytojo apsilankymą Lietuvoje, šis geriausiai žinomas darbas tampa tik viso ciklo dalimi, viena pasakojimo grandimi, o ne atskiru ir užbaigtu kūriniu. Kuri fotografijų suvokimo kelią rinktis, albumo "Tango" žiūrovui tenka spręsti pačiam, nes leidinys aiškių užuominų nepateikia.

Tačiau vienos temos pasirinkimas ir siekis ją visapusiškai atskleisti fotografijose yra neabejotinai naujas ir įdomus posūkis E.Kolevaičio kūryboje. Iki šiol autorius besidominčiai fotografija auditorijai buvo geriausiai žinomas iš albumų "Pangea" ir "Pangea2". Juose fotografas pasakojo apie įvairiose pasaulio šalyse sutiktų žmonių gyvenimus, tiksliau, apie universalias žmogiškas patirtis, kurios išlieka svarbios ir atpažįstamos, nepaisant geografinių nuotolių, kultūrų įvairovės ar skirtingos socialinės situacijos. Tiesa, jau antrasis autoriaus albumas "Pangea2" buvo padalytas į dalis, skirtas tolimas šalis ir egzotiškas tautas charakterizuojantiems reiškiniams, pavyzdžiui, tradicinei žvejybai Indijoje ar gaidžių kautynėms Filipinuose. Tačiau ankstesniuose leidiniuose autoriaus žvilgsnis buvo ypač platus, ilgiau neužsibūnantis vienoje vietovėje ir nuosekliai nesekantis kurios nors vienos temos. Pasaulio žmonių vienybės, juos siejančių išgyvenimų universalumo fotografas ieškojo bandydamas aprėpti kuo platesnę ir įvairesnę mūsų pasaulio panoramą. Tango šokiui skirtame albume akcentai tarsi susikeičia vietomis. Autorius renkasi, lyginant su ankstesniais darbais, siaurą ir savitą tango temą bei gilinasi į jos niuansus skirtingose šalyse ir kultūrose. Tačiau net ir tuomet, kai fotografo žvilgsnis yra sutelktas į konkrečią tematiką, jo pasaulėžiūra išlieka plati. "Albume "Tango" yra daug gražių, meniškų subtilumų, patvirtinančių fotografo gebėjimą sugauti šviesą, mikrodetalę, netikėtą situaciją, išraišką, nuotaiką. Bet visumą galima apibendrinti tais pačiais žodžiais, kurie tinka visai Edmundo kūrybai – jis mato ir fiksuoja ne objektą, bet fotoobjektyvu lyg tinklu išgriebia universalias, kiekvienam svarbias, todėl visada įdomias ir artimas būsenas, išryškinančias žmogiškosios prigimties unikalumą ir trapumą", –  teigia poetė Erika Drungytė apie naująją E.Kolevaičio knygą. Taigi nors fotografijos akivaizdžiai parodo tik šokį, tačiau metaforinis, nematomas jų turinys tęsia pasakojimą apie žmogiškumą.

Ar tai savaime lemia albumo originalumą? Fotografijos raida Vakaruose ir Lietuvoje sufleruoja, kad toks humanistinis požiūris šiandien tikrai nėra naujas. Žmones siejančių, o ne skiriančių mūsų gyvenimo aspektų ieškojo žymiausi humanistinės fotografijos kūrėjai dar XX a. viduryje Niujorke surengtoje parodoje "Žmogaus šeima". Ši garsi paroda, kaip ir humanistinės fotografijos kryptis bendrai, padarė svarbią įtaką ir lietuvių fotografams, kurie praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje suformavo savitą kūrybinės fotografijos kryptį, dabar laikomą mūsų šalies fotografijos klasika ir vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla. Taigi humanistinis žvilgsnis į pasaulį turi gilias tradicijas tarptautinėje fotografijos scenoje ir, ko gero, nepralenkiamus pavyzdžius Lietuvos fotografijoje. Tačiau nors E.Kolevaitis savo pasaulėžiūra artimas Lietuvos fotografijos tradicijai ir ją sukūrusiems vyresniems kolegoms, vis dėlto renkasi kiek kitokį, savitą kūrybinį kelią. Autorius sąmoningai kreipia savo žvilgsnį į tolimas šalis ir egzotiškas kultūras, o ne į mūsų šalį, jos gamtą, žmones ir tradicijas, kurias jau įamžino žymiausi Lietuvos fotografai. Nors šiandien keliaudami fotografuoja vis daugiau autorių, tačiau turinčių savitą požiūrį ir nuosekliai šioje srityje kuriančių fotografų vis dar nėra daug.

Taigi naujasis E.Kolevaičio albumas gali sudominti ir tuos žiūrovus, kurių gyvenime tango neužima svarbios vietos. Albumas pasakoja ne tiek apie šokį, kiek apie jame atsiskleidžiančius žmonių jausmus, emocijas, gyvenimišką patirtį, kurią perteikdami fotografijose humanistinės fotografijos atstovai jau daugiau kaip pusę amžiaus lengvai pasiekia ir suvirpina vis naujų žiūrovų kartų širdis. Tokia fotografija suprantama ir, regis, artima daugeliui. Ne išimtis ir E.Kolevaičio naujasis albumas – tai ne apgalvotas tango kultūros ir jos vienijamų bendruomenių tyrimas, bet intuityvus ir emocionalus žvilgsnis į šį išraiškingą ir fotogenišką šokį, kuriame telpa spalvingi žmonių santykiai.