Galerija „Actus magnus“ sieks išsiskirti autentiška erdve ir geru menu

Kol prekybos centrų, picerijų ir būrimo salonų Lietuvoje atidaroma keliskart daugiau negu meno galerijų, kiekvienos jų atsiradimas yra svarbus įvykis. Praėjusią savaitę Vilniuje, Pilies gatvėje, duris atvėrusi galerija „Actus magnus“ tokiame kontekste – ne išimtis. Galerijos vadovės direktorė Jolita Zykutė ir meno kuratorė Kristina Norvilaitė tikisi, kad naujoji galerija taps jaukia ir gyvybinga kūrybingumo oaze, kad dar keliasdešimt kvadratinių metrų Senamiesčio pabus naujam gyvenimui.

Su direktore Jolita Zykute kalbamės pirmąją galerijos darbo dieną. Prie baltų koklių krosnies šviečia į kibirus sumerktos įkurtuvių proga dovanotos gėlės, sienas šildo spalvingi Kristinos Norvilaitės „Ornamentai“. Akį traukia įsikuriant meistrų atgaivintas paslaptingas freskos gabalėlis, pro baltą tinką kyšo kelių šimtmečių praeitį sugėrusi lubų sija. Už pravirų aukso dulkelėmis žibančių galerijos durų pamažu bunda senas jaukus kiemelis. Tylu, kiemelio ir galerijos nepasiekia Pilies gatve nuo rytmečio iki nakties srūvančios turistų upės klegesys.
Noriu užduoti keletą klausimų, kurie ore sklandė visą atidarymo vakarėlį ir kuriuos dar ne sykį išgirs naujosios galerijos vadovė.

„Actus magnus“?

„Actus magnus“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „didysis veiksmas“. Gražus, įspūdingas, ambicingas pavadinimas. O gal pretenzingas ir su didybės manijos prieskoniu? Jolita sako, kad šiam pavadinimui kiekvienas gali suteikti savą prasmę. Jai šį pavadinimą pasufleravo šviesios atminties senelė, kuri nesyk kartodavo, kad žmogus sutvertas dideliems darbams. Senelė nebuvo mokyta filosofė, nemokėjo lotynų kalbos ir nežinia, ar pati tai išmąstė, ar perskaitė kokioje knygoje, ar išgirdo iš savo parapijos klebono. Svarbiau, kad pasėjo sėklą, kuri sudygo po daugelio metų, kai Jolitai reikėjo priimti svarbų sprendimą ir ryžtis savo „didžiajam veiksmui“.
Vienas sveikintojas galerijos vadovėms palinkėjo palikti pėdsaką Vilniaus istorijoje. Šis palinkėjimas neprasprūdo pro Jolitos ausis. Tokį norą savyje ji atpažino gerokai anksčiau. „Tai ne didybės manija. Juk kiekvienas žmogus, kuris imasi kokios veiklos, didelio darbo, nori tą pokytį padaryti. Pas mus ambicijos dažnai vertinamos kaip minusas – suprask, pasipūtęs. Manau, kad nereikia bijoti savo norų“, – sako ji.

Kaip įveikė rizikos baimę?

Jolitos neklausiu, ar jiedvi su Kristina nebijo bankrutuoti. Klausiu, ar nebijojo rizikuoti, kurtis? Juk meno rinkoje abi – ne naujokės, gerai žino jos pliusus ir minusus. Meno paklausa nėra tokia didelė kaip pramogų, prie galerijų ir autorių nesidriekia eilės meno kūrinių ištroškusių žiūrovų ir pirkėjų.
Jolitos nebaugina tai, kad šiandien Vilniuje yra per 30 meno galerijų, nemano, kad jų pernelyg daug. Yra dalykų, kuriais Jolita tiki ir neabejoja.
„Aš tikiu kūrybine energija. Ten, kur kūryba, yra energija, traukianti, burianti žmones. Šiandien gyvenimas dažnai grindžiamas principu „perku parduodu“, tačiau tai žmonėms nesuteikia pilnatvės, pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Kai yra kūryba, menas, atsiranda kitoks gyvenimo skonis, kvapas. Tikiu, kad to reikia ne tik man, bet ir kitiems žmonėms.
Aš esu baigusi kino ir televizijos vadybą, po to atsidūriau galerijoje, paskui dirbome su Kristina. Mes ne tiek trumpai dirbome drauge. Mums patiko ir sekėsi dirbti, tikime, kad ir šį kartą pasiseks. Žinoma, yra įtampa: ar nenudegsi – niekas nėra nuo to apsaugotas.
Nemanau, kad Vilniuje yra jau tiek daug galerijų, kad nebereikia nė vienos. Visiems gali nepasisekti, tačiau ir tai ne pasaulio pabaiga. Žiūriu ir dar kitaip. Meno galerija – ne Katedra ar Gedimino pilis, kurias žmonės statė, kad stovėtų šimtus ir tūkstančius metų. Vienos atidaromos, kitos išnyksta – toks banguojantis procesas meno pasaulyje yra natūralus.“

Koks bus galerijos veidas?

Vienas iš galerijos sėkmės garantų – jos išskirtinumas, savitas veidas. Kokie „Actus magnus“ koziriai, siekiant kuo ilgiau išsilaikyti tame „banguojančiame“ meno procese?
Šį klausimą galerijos direktorė yra ne kartą uždavusi pati sau, svarstė drauge su Kristina, todėl dabar atsakyti netrunka. Sako, kad galerijos veidas priklauso nuo ją kuriančių asmenybių, jų tikslų, siekių, įsitikinimų, meninio skonio. „Actus magnus“ sieks išsiskirti jaukumu, autentiška erdve ir geru menu.
„Kurdami interjerą, stengėmės maksimaliai išsaugoti autentiškumą: geriau jau skutome senas duris nei dėjome naujas – tam, kad būtų išlaikyta bohemiška atmosfera. Nenorėjome erdvės su linoleumo grindimis ir baltomis gipso kartono sienomis. Galerijos patalpose bene aštuonetą metų buvo režisieriaus Gintaro Varno kūrybinės dirbtuvės, taigi kūrybiškumo dvasia ten jau sklandė, tereikėjo ją išsaugoti“, – pasakojo J.Zykutė.
Galerijoje veiks dvi salės. Pirmojoje bus pristatomos lietuvių ir užsienio autorių parodos, nevaržomos stilių, technikos ir žanro rėmų: tapyba, skulptūra, grafika. Jau dabar galvojama apie tarptautinius projektus, kurie galerijos veiklai suteiktų dar daugiau spalvų. J.Zykutė primena, kad pagrindinė menininkė, kuri reprezentuos galeriją „Actus magnus“, bus Kristina Norvilaitė.
Antroji galerijos salė bus skirta ne tik parodoms, bet ir kino vakarams, edukacinėms meno pamokoms įvairaus amžiaus žmonėms, mokyklos „Moters studija“ seminarams. Vienas artimiausių projektų, kurį „Actus magnus“ ketina pristatyti lankytojams, – japonų kinas. Edukacinės programos bus skirtos visiems – ir tiems, kurie iki šiol su menu neturėjo nieko bendro.

Iš kur toks tikėjimas komanda?

Pirmoji galerijoje „Actus magnus“ surengta paroda – grafikės K.Norvilaitės „Ornamentų pasakojimai“. Didžioji dauguma darbų ką tik grįžo iš dailininkės parodos, vykusios Stokholme (Švedija), tad Lietuvoje jie dar neeksponuoti. Ekspozicija – dar viena „pateisinama priežastis“ kolegei pažerti šūsnį komplimentų.
„Kristinos kūryba tikrai verta dėmesio. Ji geba perteikti turinį, formos srityje taip pat yra labai stipri. Neabejoju mūsų sėkme. Kodėl? Mūsų stipri komanda, mes turime patirties, žinome, ko norime, kad būtų įdomu“, – pabrėžia direktorė.
Tai nėra vien gražūs žodžiai. „Actus magnus“ direktorė J.Zykutė ir galerijos meno kuratorė K.Norvilaitė bendradarbiauja septynerius metus: trejus metus kartu dirbo vienoje iš Užupio galerijų, po to rengė parodas svetimose erdvėse.
Šiandien jos galėtų išvardyti per pusšimtį drauge parengtų lietuvių menininkų ir užsienio autorių parodų, tarptautinių projektų, apie dešimt originalių meno akcijų. Žymiausios parodos – grafiko Rimvydo Kepežinsko, tapytojos Arūnės Tornau, rašytojos ir tapytojos Jurgos Ivanauskaitės, fotografo ir keliautojo Pauliaus Normanto personalinės parodos, „Diziš“ paroda, kurioje buvo pristatyti dizainerių Juozo Statkevičiaus, Ramunės Piekautaitės, Seržo Gandžumiano, Sandros Straukaitės studijų laikų darbai, kasmetinė tarptautinė miniatiūrų paroda „mažoji m“.
„Negalėčiau imtis darbo, kuris manęs neuždega, nėra įdomus. Negalėčiau dirbti su žmogumi, kuris man neįdomus, kurio negerbiu ar kuriam esu abejinga. Abi su Kristina negalėtume imtis veiklos, jeigu netikėtume jo sėkme ir ateitimi. Mes turime energijos. Manau, tos energijos turės ir mūsų lankytojai. Žinoma, meno kartelė turi išlikti aukšta“.
Galerija įsikūrė Pilies g. 36-uoju numeriu pažymėto namo kieme, į kurį vedantis siauras pėsčiųjų tunelis ateityje taip pat taps meno zona – ant jo sienų turėtų atsirasti kintanti meno darbų ekspozicija. Galerijos direktorė J.Zykutė sako, kad šis sumanymas kilo siekiant papuošti niūrumu dvelkiančią vietą pačioje Senamiesčio širdyje, bei sutramdyti čia teršti mėgstančius prašalaičius. „Galbūt menas ir neišgelbės pasaulio, bet mes pabandysime menu nuo teršėjų „išgelbėti“ bent jau 13 kvadratinių metrų Vilniaus senamiesčio“, – sako ji.