N. Narmontaitė: vaidmenys kartais pakiša man koją

– Spektakliuose, kuriuose vaidinate, visuomet daug žiūrovų?

– Taip, negaliu skųstis. Važinėju ir po Lietuvą, dažnai kviečia lietuvių bendruomenės užsienyje.

– Koks pasaulio kraštas jums gražiausias?

– Man nepaprastai graži Lietuva su keturiais metų laikais. Žinoma, šiluma man irgi patinka. Jei būtų galima leistis į kelionę, norėčiau sugrįžti į Fidžį. Tačiau aš ne iš tų žmonių, kurie skundžiasi oru.

– Baigusi Vilniaus konservatoriją dirbote Vilniaus, Kauno, Klaipėdos teatruose. Kur buvo įdomiausia?

– Taip, buvau gavusi pakvietimą ir į Panevėžį, galėjau likti Vilniuje, bet geriausius vaidmenis pasiūlė Šiauliai. O ko daugiau reikia jaunam žmogui... Taigi ten ir išvažiavau. Tačiau aš visada turėjau slaptą svajonę dirbti Kauno dramos teatre. Ten dirbo ir šviesios atminties aktorė Rūta Staliliūnaitė, ir mano draugė, kolegė Gražina Balandytė. Buvau laimingiausias žmogus, kai po vienų gastrolių mane pastebėjo to meto vyriausiasis režisierius Julius Dautartas ir pakvietė į Kauną. Buvau laiminga, kad galiu prisiliesti prie istorijos, žmonių. Vėliau viskas taip susiklostė, kad išsiskyriau su Kauno teatru ir tapau laisvai samdoma aktore, kuo labai džiaugiuosi.

– Patinka būti laisvai samdoma aktore?

– Nepaprastai patinka. Moku reguliuoti savo laiką, dėl to džiaugiuosi. Pavyzdžiui, rytoj Mažajame teatre vaidinu Maria Callas, tai Gyčio Padegimo statytas spektaklis. Poryt – Jaunimo teatre, spektaklyje „Trys mylimos“. Man patinka, nes galiu paskirstyti savo dienas taip, kad lieka laiko pakeliauti.

– Maria Callas vaidinate jau 19 metų. Kodėl tokie spektakliai tokie ilgaamžiai?

– Taip, tai tikrai daug metų. Man atrodo, kad kai kurios temos paliečia žmogų. Visiems įdomios istorinės asmenybės. Pjesė spektakliui „Meistriškumo pamoka“ parašyta pagal tikrus faktus – apie tai, kaip M. Callas prarado balsą ir mokydavo operos solistus. Jos gyvenimas buvo skaudus. Kiekvienas šiame spektaklyje atpažįsta save, kažkokį gyvenimo etapą.

– Turite ką nors bendro su M. Callas charakteriu?

– Drąsu būtų taip sakyti. Tačiau aš ją jaučiu. Šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ rodomas dokumentinis filmas apie M. Callas. Pirmiausia nuėjau į jį. Maniau, kad pamatysiu įdomių dalykų, tačiau beveik visa dokumentinė medžiaga jau buvo matyta. Su G. Padegimu seniai buvome išstudijavę viską, kas buvo.

– Ar labai susitapatinate su vaidmeniu? Ar profesionalus aktorius turi susitapatinti?

– Nemanau, kad tai teisingas kelias. Man atrodo, kad kai susitapatini, imi mėgdžioti eiseną, judesius, galvos pasukimus. Tai man panašiau į muzikinę kaukę ir parodiją.

Mano personažai dažnai stiprūs, valdingi, pikti, tad žmonės ir susidaro tokį įspūdį. Aš, ko gero, esu visokia, bet daugiau – linksma.

– Ar po spektaklio jūs iš karto vėl tampate Nijole?

– Jaunystėje būdavo labai sunku išeiti iš vaidmens, ilgai su juo negalėdavau atsisveikinti. Dabar su visu tuo susitvarkau daug geriau, gal tai profesionalumas. Žmonės kartais stebisi, kaip po kokio nors sunkaus vaidmens galiu juokauti, kalbėti. Tačiau tu privalai išeiti, nes kitaip išprotėtum.

– Kaip jaučiatės, kai baigiasi spektaklio gyvavimo laikas, jis nutraukiamas?

– Skaudžiai tai priimu. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas, dėl nežinia kokių priežasčių, Jaunimo teatre nuspręsta baigti rodyti „Kapinių klubas“. Šis spektaklis traukdavo pilnas žiūrovų sales, tai – ne tuščia ir paviršutiniška komedija. Todėl toks sprendimas man nepaprastai keistas.

– 2009 m. prezidentūroje jums pasipiršo jūsų vyras Paulius Kovas. Ar šis jo poelgis buvo aptartas iš anksto?

– Ne, man tai buvo tokia naujiena! Į prezidentūrą tą kartą vos nuėjau, nes buvau išsinarinusi koją. Kalbant apie santuoką, tai didžiausias ir geriausias įvykis mano gyvenime.

– Kas šeimoje turi būti atlaidesnis – vyras ar moteris?

– Manau, kad čia neturi būti pasiskirstymo, tai bendras darbas.

– Darbas?

– Taip, darbas yra pajusti, kuris turi būti atlaidus konkrečioje situacijoje. Išoriškai mes atrodome labai griežti, tvirto charakterio. Abu esame raguočiai – pagal zodiaką aš avinas, mano vyras – ožiaragis. Teorijos, kad du raguoti negali gyventi po vienu stogu, nepasitvirtino.

– Ar teatras jums – gyvenimas?

– Žinoma, kad gyvenimas. Nuo darželio lakų juk nesvajoji, koks bus tavo gyvenimas. Svajoji apie tai, kuo nori būti. Kiek save prisimenu, nuo pat mažumės norėjau būti aktorė.

– Dalis jūsų personažų – nelabai malonios, stiprios, valdingos moterys.

– Tie vaidmenys kartais pakiša koją. Pavyzdžiui, kai kas nors pakviečia į privačią šventę ir pan. Tuomet man sako – net neįsivaizdavome, kad jūs tokia šilta ir paprasta. Mano personažai dažnai stiprūs, valdingi, pikti, tad žmonės ir susidaro tokį įspūdį. Aš, ko gero, esu visokia, bet daugiau – linksma.

– Ar konkurencija teatre verčia imtis negražių žaidimų?

– Pasakysiu vieną dalyką – aš laimingiausias žmogus, nes intrigos nuo manęs labai toli. Labai gerai pasakė popiežius Pranciškus, kad apkalbos – viena iš terorizmo formų. Man tai visiškai nebūdinga, negaliu pakęsti apkalbų.