Garsus folkloro puoselėtojas prisipažįsta jau pavargęs nuo nesutarimų su valdininkais

Senamiestyje įsikūręs Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus pavasarį atšventė savo gyvavimo 25-metį. Ypatinga šio kultūros židinio aura suspindi visu grožiu, kai čia sukauptą turtingą kolekciją lankytojams demonstruoja pats muziejaus įkūrėjas ir ilgametis direktorius Vaidotas Stulga, dabar jau laikinai einantis šias pareigas.

Ekskursijos kaip spektakliai

Valandų valandas V.Stulga gali įdomiai pasakoti, iš ko pasidarydavo muziką mūsų protėviai, kokia vieno ar kito eksponato biografija. „Kaimo kapelų varžytuvių „Grok, Jurgeli“, armonikininkų švenčių krikštatėvio rankose armonikos ir rauda, ir kvatojasi. Artistiškai purtydamas garbanotą galvą jis užplėšia smagią polką, o paskui sustumia dumples ir sėda prie senovinės fisharmonijos, vargonų, užliejančių ekspozicijos salę iškilminga nuotaika. Sykį teko lydėti po šį muziejų vokiečių žurnalistus ir matyti, kokį įspūdį palieka tokio žinovo vedama muzikinė ekskursija: svečiai, apsvaigę nuo daugybės instrumentų ir melodijų kaleidoskopo, neištvėrė ir puolė šokdinti moteris.

Muziejaus įsteigimo data – 1983-iųjų kovo 1-oji. Savo kelią jis pradėjo kaip Liaudies buities muziejaus sektorius. 1985 metų balandį P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus Kauno senamiestyje, L.Zamenhofo gatvėje, jau atvėrė duris pirmiesiems lankytojams. Jame gausu svečių, ypač vasarą, o atsiliepimų knyga išmarginta entuziastingais įrašais įvairiausiomis pasaulio kalbomis, net hieroglifais. „Balandis dar nesibaigė, o pas mus jau pabuvojo 500 lankytojų“, – sako V.Stulga.

Mylimiausias – smuikas

„Galiu pagroti visais muziejuje esančiais instrumentais, kiekvienas laikytas rankose daug kartų. O mano vaikystėje numylėtinis buvo smuikas. Gimtojoje Žemaitijoje jis net pagarbiai vadinamas tiesiog „muzika“.

Groti Vaidotą mokė tėvas Povilas Stulga, atsargos karininkas, aistringas kultūrinio palikimo rinkėjas ir tyrinėtojas. Visa šeima po vakarienės būtinai sėsdavo pamuzikuoti. Matyt, toji neužmirštama vaikystės patirtis vėliau paskatino atkaklųjį žemaitį įkurti Kaune vaikų folkloro ansamblį „Tututis“, „Tutučio“ mokyklą-studiją, o tėvo garbei pavadinti muziejų.

Pasakojama, kad po karo Stulgų šeimyna – tėvai ir trys sūnūs, būdavo dažnai kviečiami groti Žemaitijos kaimų vestuvėse. „Kai mama pasakė: „Duokit ir mažiukui pagroti“, tapau šeimos kapelos kapelmeisteriu, nes smuikas yra visko pradžia ir pabaiga. Ir pinigus už maršą ar išsipirkimą vestuvininkai duodavo smuikininkui“, – pasakoja tolimos vaikystės istoriją V.Stulga.

Pasitrauks į Rumšiškes

„Aš jau laikinai einu vadovo pareigas. Mane nuolat tikrina, revizuoja. Turbūt kai kam kliūva, kad aš čia sėdžiu kaip koks Cerberis ir trukdau savivaldybei priklausančio muziejaus patalpas nugnybti, išnuomoti verslininkams. Prieš keletą metų tokių bandymų jau būta. Žinau net kainą, kuri vieno tuomet įtakingo miesto politiko buvo suderėta su privačia firma“, – teigia ilgametis direktorius, garsėjantis žemaitišku užsispyrimu ir karingu būdu. Kai pastatai būsimajam muziejui buvo restauruojami, pats V.Stulga, ginkluotas kirveliu, saugojo teritoriją nuo vagių, nes gyveno čia pat, buvo gavęs butą name priešais muziejų. „Esu sugavęs kelis vagišius, norėjusius nugvelbti statybinių medžiagų. Įvarė jiems baimės mano kirvukas.“

„Gal jau atėjo laikas pailsėti, gana spurdėti, kovoti. Vasarą gyvenčiau pensininko dienotvarkės ritmu, žvejočiau savo kūdroje Rumšiškėse, meistraučiau“, – tarsi pats save įtikinėdamas svarsto šešiasdešimt aštuntąjį gimtadienį rudenį švęsiantis liaudiškos muzikos puoselėtojas.