Muzikalus skandinavų rašytojos romanas „Kas nužudė bembį?“ kuria gražesnio pasaulio viltį

Saga-Lil ir Emė pažįstamos nuo vaikystės, tačiau jų gyvenimai labai skirtingi. Emė – jauna motina, ištekėjusi už vyresnio investicijų konsultanto. Saga – buvusi teologijos studentė, praradusi tvirtą pagrindą po kojomis. Šio pasakojimo centre – ir Gustenas Gripė, jų draugas, užaugęs turtingame priemiestyje, kur vyksta didžioji šios istorijos dalis.

Ramus priemiestis slepia seną žaizdą: kadaise pasiturinčios Hegertų šeimos dabar jau griūvančiame name prie ežero įvyko žiaurus grupinis išprievartavimas. Dabar čia gyvena tik likęs sūnus Natanas.

Nusikaltimas liko praeityje. Visi keturi smurtautojai priklausė vienai gaujai, visi buvo turtingų šeimų sūnūs. Tačiau nelauktai sena istorija prikeliama – į miestelį grįžęs verslininkas Kosmo Brantas ketina apie šį nuskaltimą sukurti filmą „Kas nužudė bembį?“

Monika Fagerholm – švediškai rašanti suomių rašytoja, garsių literatūros premijų laureatė, viena žymiausių skandinavų autorių. Tarptautinį pripažinimą jai pelnė jau pirmas romanas „Nuostabios moterys pajūryje“ (1994, liet. 1997). M. Fagerholm proza – itin muzikali, nepaisanti įprasto pasakojimo normų, joje gausu literatūrinių aliuzijų, fugos stiliaus pasikartojimų, populiariosios muzikos realijų. Tai išskirtinė menininkė, originali skandinavų kultūros paveldo interpretuotoja ir metraštininkė.

Romanas „Kas nužudė bembį?“ apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija, Tolanderio prizu (Suomija), įtrauktas į pagrindinės Suomijos literatūros premijos „Finlandia-palkinto“ trumpąjį sąrašą. 2020 m. autorė pelnė prestižinę Selmos Lagerlof premiją.

Pasak skandinavų literatūros apžvalgininkų, M. Fagerholm kurti skatina įniršis prieš neoliberalistinę, patriarchalinę visuomenę, jos paviršutiniškumą, egocentriškumą, narcisizmą, bendravimo ir atjautos stoką. Romano įvykius lemia socialinės ir psichinės struktūros, dėl kurių išžaginimas tapo įmanomas. Knyga jaudinančiai, su didele jėga veikia skaitytojo mintis, jausmus, asociacijas ir, nepaisant šėlstančios realybės, sugeba sukurti viltį, kad galimas ir kitas, gražesnis pasaulis.

„Pasinerti į Fagerholm literatūrinę visatą – nuostabus potyris. Muzikalia ir įtaigia kalba autorė meistriškai audžia nepamirštamą pasakojimą apie bendruomenę, nusikaltimą ir pragaištingą tylą. „Kas nužudė bembį?“ – tai įsimintinas romanas, liečiantis gilias sielos stygas“, – pastebi rašytoja Stina Jackson.

Romaną iš švedų kalbos vertė Rasa Baranauskienė, knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Leidėjų nuotr.

Kviečiame paskaityti ištrauką iš romano:

Vieną 2014-ųjų rugsėjo rytą.

Gustenas Gripė leidžiasi prie vandens. Šaltežeris, miestelis: čia jis vienas pats nėra lankęsis, jau kurį laiką. Sykį, prieš keletą metų, jis išsikraustė iš miestelio, kuriame užaugo ir pasižadėjo niekada nebegrįžti. Tai ką jis čia veikia, dabar, būtent šį rugsėjo rytą, prasidėjus rudeniui, jėga sugrąžinsiančiam jį prie to, ką kartą paliko? Teisingas atsakymas: nieko. Jokia mintis. Joks reikalas. Tiesiog atsidūrė čia per rytinį prasibėgimą. Taip, vis dar pasitaiko, kad jis retsykiais bėgioja miestelyje, atvažiuoja automobiliu iš gretimo priemiesčio, kuriame dabar gyvena, prabangiai, prašmatnioje dviaukštėje senbernio irštvoje (Gustenas čia dirba nekilnojamo turto agentu, agentas iš pragaro, sakoma, tokia pravardė, nes jis itin geras). Galbūt tai pranašystė, ženklas, kažin koks šešto pojūčio lašas. Labiausiai tikėtina kad tiesiog atsitiktinumas, ironiškas sutapimas.

Tačiau kadaise, kai Gustenas buvo vaikas, tai buvo jo pasaulis: Miestelis, Šaltežeris, aplinkiniai paplūdimiai, sodybos aplink ežerą, giraitė ir pjuvenomis pabarstytas lentų takelis aplinkui dumbliną vandens telkinį, kuris nei gilus, nei šaltas, nei pavojingas, ir anei kiek neslaptingas, kaip jis trokšdavo vaizduotis būdamas mažas – jis ir jo vienmetis bičiulis Natanas. Kai jie čia kartu stovėdavo, vienodomis kepuraitėmis su snapeliu. Stipriai užmerkdavo akis ir fantazuodavo, pasakodavo vienas kitam istorijas apie visa ką jaudinamo, kas tarsi GALĖJO nutikti, taip pat ir čia, bet tie pasakojimai buvo be pabaigos, pakibę ore, palaidos gijos. O vėl atmerkus akis išvysdavai: tik svajos, minteliūkštės, neatliepiančios tikrovės – vien seklu, vanduo, ruzganas nuo žemių. Sodybos aplink ežerą – būtent tai buvo pratusi sušukti paties Gusteno motina, Angela, būtent čia, ant lentų takelio, kur ji su sūnumi išeidavo rytais pasivaikščioti, tarsi koks šou, nes tokia ji buvo. Arba yra: tarsi iš operos, tiesiai nuo scenos gerokai prieš jai atsiduriant scenoje. Jeigu šiandien kas rašytų Angelos Gripės biografiją, šie epizodai iš ankstyvos Gusteno vaikystės atsidurtų pirmame skyriuje, kuris vadintųsi „Pasiruošimas“ ir, kuriame būtų pasakojama apie tuos metus, kai būsima operos žvaigždė, šiaip jau gana menkam žinovų ratui, jau tikrai ne Verdį plačiajai publikai dainuojanti Callas, tikslingai lavino balsą iki debiuto. Be atvangos suko ratus aplink ežerą, ji ir keturmetis, penkiametis, šešiametis sūnus (dabar Gustenui dvidešimt šešeri). Staiga, jam būtent dabar stovint čia, šiandien, jis supranta, kad jis vis dar geba viską patirti taip gyvai, tarsi tai būtų nutikę vakar: „... ir tai buvo mūsų, ir tai, ir tai“, Angela ant lentų takelio, smilius šoka visomis kryptimis virš nežabotų, tankiai nendrėmis apžėlusių krantų. „Ir tai...“. Nes ji nori pasakyti, kad kadaise, amžių glūdumoj, visa žemė aplink ežerą priklausė jos giminei ir jos šeimai – pats Gustenas dar būdamas vaikas nežino, ar tiesa tai, ar pokštas, ar, ką ji, mama Angela, puikiai sugeba, tiesiog būdas pasakyti kažką kita, kadangi tikrosios Gusteno vaikystės aplinkybės menkai teliudija apie šias plačias giminės valdas. Kiek tik Gustenas save prisimena, jis su Angela gyveno vienu du tame pačiame mažulyčiame dviejų kambarių bute miestelio centre stovinčiame daugiabutyje – tuo metu apskritai vieninteliame (miestelyje, žinoma, gyvenama nuosavame name, taip dera) ir jokios giminės jis nėra nei akyse regėjęs, anei bendravęs. Kaip ten bebūtų, žaidimas jam patinka, yra suprantamas. „Viskas priklausė mums!“ Motina Angela ant takelio rodo, juokiasi, jis irgi juokiasi, tai vis kartojasi, nes tai pokštas, kuris kartojamas vis taip pat būtent šioje konkrečioje vietoje, nendryno proskynoje su išsišovusia uola, ant kurios galima užsikarti ir nuo kurios atsiveria ežeras ir pakrantės. Ir jis, aišku, žino, kas bus toliau: kad Angelos smilius sustings ties priešais esančiu paplūdimiu, maždaug per vidurį tarp Varnalaivio, namo priklausančio Hegertams, ir ilgo Grawelska mergaičių globos namų liepto su maudykla (tos dvi vietos, beje, vieninteliai matomi statiniai prie ežero) kone džiungliškai tankiame alksnyne... O tada jos balsas virs aiškiai girdimu kuždesiu, į kurį, jei nori, irgi gali panirti, kaip į seną skaičiuotę: „O ten, taip, būtent ten... stovėjo griuvėsiai, kurioje Arklininkas gyveno sykiu su pačia ir dukteria“ - teatrališka pauzė, mirkt mirkt Gustenui: „Arklininko dukra, Gustenai. Moksli. Todėl mano tėvas, tikras goodfornothing, bet geraširdis, buvo linkęs ją paremti... Kol buvo pinigų, turiu omeny. Paskui gi jis beveik viską prašvilpė.

Jau nuo pat pradžių, turiu omeny. Mokėjo už jos mokslus, rūpinosi, kad ir jai nieko netrūktų. Itin apdovanota, ambicinga, toji dukra, nepaprastų gabumų, bet, kaip sakoma, of slender means.“ Ir tada, tuo pat metu, stovint ant takelio, krūmuose pasigirsta šlamesys, besiartinančių žingsnių ir balsų garsai, ir Angela ištempia ausis, nušvinta. „Tikra high achiever, Gustenai, o jos vardas buvo – Anelisė!“ pratrūksta abu tuo pačiu metu. „Anelisė“ it malda; nes būtent čia ir šuo pakastas, kad iš tiesų dažnai nutinka taip, kad ji, Anelisė Hegert, apsireiškia būtent tą akimirką, vienmetė mamos draugė jau daugybę metų. Prisiartina lentų takeliu iš priešingos pusės su sūnumi Natanu iš paskos, o po to seka daugybė linksmų šūksnių, sveikučiai sveikučiai, bučkių į skruostus puota tarp tųdviejų moterų, nes esmė, žinoma, yra ta, kad Angela Gripė ir Anelisė Hegert yra neišskiriamos draugės, buvusios mokyklos draugės miestelyje, nepaisant to, kad jų karjeros nuvedė jas skirtingais keliais gyvenime, tame nerimastingame, nerimastingame gyvenime, kurį jos dažnai apibūdina būtent taip. Bet tuo metu, ankstyvoje Gusteno vaikystėje, būtent Anelisė keliauja po visą pasaulį su paskaitomis ir pranešimais simpoziumuose ir konferencijose – ji bendrovės teisininkė, ekonomistė, valdybos ekspertė, įveikusi pirmąsias direktorės pareigas būdama vos 27, taip pat naujai paskirta ekonomikos profesorė viename iš garsiausių šalies universitetų. Angela gi sėslesnė. Ji tapo didžiulio tarptautinio klasikinės muzikos atlikėjų konkurso nugalėtoja, bet po to nelabai kas pasikeitė, kas, šiaip jau, yra visiškai natūralu. Kad operinis balsas pasiektų savo pilną potencialą, jis turi visų pirma subręsti, ištobulėti ir išlavėti toli nuo visų prožektorių ir rampų šviesų; tai reiškia likti namuose ir, vadovaujamai profesionalių pedagogų, repetuoti, repetuoti, kad pasiruoštų operos scenai. Mat joje ji vėliau sulauks pripažinimo kaip visų pirma postmodernistinės tradicijos interpretatorė, pavyzdžiui, eksperimentinės muzikos kompozitorių dueto Schuck & Gustafson kūrinių. Kaip tik dabar, DABAR, 2014 rudenį, Angela Gripė de facto sulaukia sėkmės, atlikusi pagrindinį vaidmenį premjeroje Dissections of the Dark Part III vienoje mažųjų Vienos operų. Ten, beje, Gustenas pats savaitgaly matė ją scenoje – lydimas draugės Sagos Lil (geriausios buvusios jo merginos Emės Stranden draugės, su kuria jis leidosi į toli gražu ne be įtampos – let’s face it – trūkius lytinius santykius Emei palikus jį dėl kito – nuo to greit bus praėję treji metai, jis dar su tuo nesusitaikė).

Bet grįžkime į vaikystę, ant lentų takelio. Už Anelisės - sūnus Natanas. Natanas Hegertas, Anelisės ir Albinuso „Abio“ Hegertų vienatinis vaikas, Gusteno vienmetis, ir ... taip pat ir dėl ilgos motinų draugystės, Gusteno vaikystės draugas ir klasiokas visus tuos metus miestelyje, iki pat galo, priešpaskutinių metų gimnazijoje, kurie baigiasi katastrofa.

Taip. Katastrofa. Nė kiek neperdedant – net nėra nieko, kas tą sumenkintų ar sušvelnintų. Viskas dūžta ir lūžta. Visam laikui. Ir, taip pat nepaneigiama: tai jo kaltė. Ir Natano (visų pirma jo).

„Žiaurus grupinis išprievartavimas Anelisės Hegert namuose.“

„Jauna moteris buvo valandų valandas prievartaujama prabangaus namo pirmame aukšte madingame priemiestyje.“

„Keturi nusikaltėliai, „vaikinukai“, yra iš tos pačios gaujos ir visi klasiokai.“

„Natanas Hegertas nurodomas kaip iniciatorius.“

Natanas. Bet kol kas čia, vaikystėje, tiesiog mažylis Natanas, atsilikėlis. Ir tikrai, tuomet jis vis dar yra mažas. „Toks tilptų į degtukų dėžutę“, - juokiasi abi mamos taip linksmai ir geranoriškai ant takelio. Mažas, išblyškęs ir tylus.

Štai ateina paskiausiai visų, stovi ir žiopso iš po kepuraitės (kas, dėl kažin kokios priežasties, privers Gusteną grįžus namo zyzti savo motinai „aš irgi tokios noriu“ – ir tokią gauti).

Bet jis užaugs – ir tyla liausis, bet tuo pat metu kažkokiu keistu būdu ji irgi užaugs.

Taps grėsminga.

„Time.“

„Time.“ – Natanas, kuris šoka šoka vienas milžiniškame kambaryje pagal tą muziką, Prince, visada Prince, Natanas dievina Prince.

Akys užmerktos. Šokio vidury atsimerkia, išvysta ir sušunka – pasprukti neįmanoma – „GRIPPEE!“

Natanas vėliau paauglystėje ir pirmoji didžioji meilė (kuri jį palieka). Ji vardu Saša, naujokė mokykloje, iš Grawellska mergaičių globos namų.

Natanas.

Ne, I have X:ed you out of my world (galvoja Gustenas dabar).

Jokio kito kelio nėra.