Moterų kupė

Ne taip seniai Indijos Bangalūro Kantonmento stotis atsisveikino su kasos langeliais, įrengtais specialiai moterims, vyresnio amžiaus piliečiams ir neįgaliesiems bei atskiromis kupė moterims antros klasės vagonuose. A. Nair penkias romano „Moterų kupė“ veikėjas įkurdina būtent tokioje uždaroje erdvėje ir užduoda joms spręsti klausimą, ar moteris gali gyventi viena ir būti laiminga be vyro, - tokį klausimą formuluoja ne nevykėlių moterų grupelė, o šimtmečius kurtos kultūrinės tradicijos...

Pagrindinė veikėja Akila – 45 metų pajamų mokesčių valdininkė, „be rožinių akinių. Be vyro, vaikų, namų ir šeimos. Svajojanti ištrūkti, trokštanti erdvės. Alkstanti gyvenimo ir patirties. Geidžianti kontakto“ (P.10). Po tėvo mirties ji atsisako studijų universitete ir tampa šeimos maitintoja. Ir ne tik: ji tampa niekuo. Jos gyvenime nebelieka vietos svajonėms, užtat veši, rodos, niekad nesibaigsianti atsakomybė už motiną, už brolius, seserį, o paskui – už jų vaikus... Atpasakodama savo kantrų ir monotonišką gyvenimą Akila tarsi bando skaitytojo, laukiančio, kada gi ji atsibus, kantrybę. Galų gale ryžtasi nepaklusti šeimynykščių valiai ir sėda į traukinyje esantį moterų kupė, kad, išklausiusi kitų penkių moterų gyvenimo istorijas, galėtų nuspręsti, kaip kurti savąją: „Kartais Akila galvodavo, kad labiausiai jai norisi savos tapatybės. Ji visą laiką buvo kažkieno kito tapatybės tęsinys. Čandros duktė, Narajano Aka, Prijos teta, Murčio svainė... Akila norėjo, kad vienąsyk į ją pažiūrėtų kaip į savarankišką asmenį“ (P.241).

Romano autorė sukuria įspūdingą galeriją moterų portretų - šešios traukinio keleivės nėra pasaulio centras. Išjudinusios atmintį, į pasakojimo paviršių jos išplukdo daugybę kitų (ir kitokių) moterų paveikslų: motinų, senelių, draugių, globėjų, išnaudotojų... Daugelis jų sukasi apie vienintelę planetą – vyrą; kai kurios ryžtasi tiesiog gyventi – nesureikšmindamos visuomeninės nuomonės, atsisakydamos nuolankumo. Romane - dviejų Indijų - senosios, konservatyviosios, brahmanų ir angloindiškosios, modernios, šiuolaikiškos – sintezė.

Kaip gyvena moterys, pavaldžios tradicijai, šeimai, viešajai nuomonei? Norėdamos išlikti jos dažnai tiesiog priverstos imtis kraštutinių veiksmų: Margareta specialiai tukina savo vyrą, kad šis taptų nuo jos priklausomas, Sarasa Mami po vyro mirties prekiauja savo jauna dukterimi, išprievartauta Marikolanthu tiesiog negali pakęsti savo gimusio sūnaus ir jį parduoda dirbti savo prievartautojo gamykloje...

A. Nair – santūraus stiliaus, tikslių formuluočių meistrė. Jai svetimas daugiažodžiavimas, tuščios įmantrybės, spekuliacija intelektu. „Moterų kupė“ – rimtas, santūrus tekstas, atskleidžiantis nepaprastai spalvingą ir „kvapnų“ (vaizduojamajame pasaulyje nuolat gaminami valgiai, kurių receptus autorė pateikia knygos pabaigoje) bei tikrovišką pasaulį, kuriame išties nėra nei pagrindinės, nei šalutinės lyties, bet savo tapatybės, identiteto klausimą vis dėlto priverstos spręsti tik moterys. Taigi...