Mokslų daktarė: antika – visa ko pagrindas

Šv. Jeronimo premija, kurią Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kasmet apdovanoja už užsienio literatūros vertimus į lietuvių kalbą, šiemet skirta Daliai Dilytei. Laureatė sakosi nesijaučianti verta premijos, nes vertimas nėra pagrindinis jos užsiėmimas, ir laikanti ją reveransu visai klasikinei filologijai.

Šv. Jeronimo premija, kurią Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kasmet apdovanoja už užsienio literatūros vertimus į lietuvių kalbą, šiemet skirta Daliai Dilytei. Laureatė sakosi nesijaučianti verta premijos, nes vertimas nėra pagrindinis jos užsiėmimas, ir laikanti ją reveransu visai klasikinei filologijai.

Nuo chemijos prie literatūros

Habilituota humanitarinių mokslų daktarė įvertinta už vertimus iš lotynų kalbos, kurie leidžia mums lietuviškai skaityti Lucijų Anejų Seneką, Publijų Kornelijų Tacitą, Albijaus Tibulo elegijas, LDK barokinę poeziją.

D.Dilytė ilgai dėstė Vilniaus universitete, tad šių eilučių autorei kadaise irgi teko laimė klausytis jos antikinės literatūros paskaitų. Dėstytoja anuomet studentams prisipažino, kad graikai jai artimesni ir įdomesni nei romėnai. Bet štai Šv. Jeronimo premija paskirta už atskleistą Romos kultūros gelmę ir įvairovę. Gal nuo to laiko pasikeitė ir požiūris?

"Jei tikrai šitaip sakiau, tai buvau jauna ir kvaila, – negali patikėti D.Dilytė. – Juk iš tiesų klasikinė filologija yra šių autonomiškų ir savarankiškų kultūrų vienis, tad ir aš visada sukiojausi abiejose erdvėse. Matyt, anuomet norėjau pabrėžti, kad graikų kultūra daro didesnį įspūdį. Šiaip ar taip, ji – didžiulė. Juk graikai buvo pionieriai: jie sukūrė svarbiausius literatūros žanrus ir rūšis, suformavo vaizduojamojo meno ir architektūros dėsnius, padovanojo teatrą ir daugelį kitų dalykų. tad teisingas yra pasakymas, kad Europos kultūra yra išaugusi ant Atėnų ir Jeruzalės pamatų. Nesakau, kad graikai talentingesni ar kad juos labiau reikia vertinti, bet jie buvo pirmieji. Iš graikų kalbos esu vertusi labai mažai. Ir turiu prisipažinti, kad graikiškai moku prasčiau nei lotyniškai. Tiesiog likimas taip susiklostė, kad pasukau į vertimus iš lotynų kalbos, o paskui jau gilinausi ir į romėnų kultūrą, prarašiau Romos kultūros istoriją."

Laureatė gimė ir augo Anykščių krašte, mokykloje senųjų kalbų nesimokė. Užtat lotyniškai mokėjo jos mama – kaip, beje, ir vokiškai, prancūziškai. Tai D.Dilytei dabar atrodo buvę geri pagrindai ir teisingas nuteikimas. Tiesa, baigdama mokyklą ketino studijuoti chemiją, mat tais laikais buvo ką tik atrasti plastikai, ir chemija tapo prestižine specialybe. Tai sužinojusi matematikos mokytoja tiesiai šviesiai pasakė: net ir gerai mokėdama matematiką vis tiek esi filologė.

Išsilavinimo pamatas

Paklausta, kaip vertina tai, kad senosios kalbos kuo toliau, tuo labiau atrodo visiška egzotika, D.Dilytė išsyk atsiprašo už subjektyvumą.

"Vertinu labai neigiamai. Vis dėlto reikėtų žinoti elementarius dalykus apie Europos kultūros pamatus. Juk neskaitęs antikinės literatūros nelabai supras ir klasikus, pavyzdžiui, tepamatys tik Wolfgango Goethe's "Fausto" paviršių. Senoji graikų kalba gal ir gali būti tik specialistų domėjimosi objektas", – mano ji.

Anot pašnekovės, lotynų kalba – daugybės svetimžodžių ir vadinamųjų tarptautinių žodžių, frazeologizmų lopšys.

"Kartais labai juokinga klausyti, kai aukštas pareigas užimantis žmogus, valstybės vyras kalba, pavyzdžiui, apie "tris alternatyvas". Jei būtų bent ragavęs lotynų kalbos, tikrai žinotų, kad "alter" reiškia "antras", taigi alternatyva tegali būti antras variantas. Man regis, išsilavinę žmonės tokius dalykus turėtų žinoti. Jei būtų mano valia, kandidatams į Seimą, būtinai pateikčiau Europos (ne tik antikinės) kultūros testą", – sako D.Dilytė.

"Keičiasi materija, ne siela"

Ką kultūros šaknų išmanymas duoda šiuolaikiniam žmogui? "Fizikai sako, kad po Didžiojo sprogimo pirminė medžiaga išsisklaidė, ir dabar tos pirminės medžiagos yra mumyse ir kiekviename mus supančiame daikte. Tokia pat pirmynė yra ir Antikos kultūra, jos pėdsakų yra visur, tik vaidmuo, nelygu laikotarpis, būna didesnis arba mažesnis", – pastebi pašnekovė.

Visai neseniai ji "tiesiog iš smalsumo" perskaičiusi Jaques Derrida "Filosofijos ribas". Autorius nuolat interpretuoja Aristotelį, Platoną, jo nuomone, reikėtų suprasti jų teiginius. taigi pradeda nuo jų, remiasi jais. Anot D.Dilytės, tai – įrodymas, kad filosofams antikinė tradicija tebėra reikalinga.

"Bet dabar mes gyvename tarsi naujaisiais viduramžiais. Stojus tikriesiems, tamsiesiems viduramžiams Antika tikrai buvo pamiršta. Prie Antikos kaip kultūros pamatų sugrįžo tik Renesansas. O dabar, jau nuo XIX a., tebesitęsia naujieji viduramžiai, nes antikinės kultūros vėl buvo atsisakyta. Dabar pasitelkę fenomenologiją ar dekonstrukciją visi verčiasi per galvą, kad įrodytų, kad yra "kitaip", – sako ji.

Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. "Europoje vykstant daugybei pokyčių – industrinei, socialinei revoliucijoms – ėmė atrodyti, kad tasai senas pasaulis visai nereikalingasNutrūko tęstinumo suvokimas. Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. Sunku pasakyti, kas bus toliau, bet, gal ko gero baigsis tie naujieji viduramžiai, gal vėl ateis renesansas", – įsitikinusi D.Dilytė.

Turbūt ir kalbant apie literatūrą tektų konstatuoti, kad nieko naujo po šia saule nuo anų laikų neatsirado? "Man atrodo, kad tokio reiškinio kaip "pažanga" apskritai nėra. Pitagoras buvo teisus, sakydamas, kad keičiasi tik materija, o žmogaus siela nekinta. Antikos literatūra neabejotinai pasakė apie ją pagrindinius dalykus. Visa bėda, kad išliko tik kokia tūkstantoji tos literatūros dalis. Bet netgi ir joje apie žmogų pasakyta viskas ir iš esmės. O tolesnė pasaulio literatūra tą patį tik detalizuoja. Tai panašu į atomo tyrimą. Iš pradžių buvo atrastas branduolys, o paskui vis daugiau ir daugiau dalelių, – anot D.Dilytės, būtent todėl antikinė literatūra ir skaitytina. – Juk svarbu – sielos atspindys, o ne detalės."

Branda – raktas nuo prasmių

Paklausta, ką jautė pirmuosius kartus žvelgdama į sielos atvaizdus senojoje literatūroje, D.Dilytė prisipažįsta, kad dabar jai nesmagu net prisiminti, kokia "kvaila" buvusi studijų metais.

Tada didžiausią įspūdį jai darė elegijos, poezija, tikrai ne Homeras, kurį buvę šitaip sunku skaityti – archainė kalba, jonėnų tarmė. Sukrėtė tragiški pasakojimai apie išžudytą Niobės šeimą verčiamose Ovidijaus "Metamorfozėse", o štai Horacijaus visiškai nesupratusi, tada jis atrodęs toks tolimas. Juk tai šitoks talentingas ir gilus, meistriškai rašęs poetas! Aiškiai, gražiai sudėlioti filosofiniai ir egzistenciniai dalykai, ypač – trečiojoje odžių knygoje, dabar negali nedaryti įspūdžio.

D.Dilytė pripažįsta: gerai, rimtai, klasikinei literatūrai – tam, kas išlieka – reikia brandos. Bręsdamas žmogus kaupia gyvenimo patirtį, išsiugdo gebėjimą matyti sąsajas, ir išprusimo daugėja. Štai kad ir Henriko Radausko eilėraščio eilutė: "Vienaragis nužengia iš kilimo". Kai žinai, kad H.Radauskas, išsilavinęs žmogus, Paryžiuje buvo matęs tą įspūdingą gobeleną "Dama su vienaragiu", ir visą eilėraštį geriau supranti.

Antiškieji lietuviai

Čia mūsų pokalbis pakrypsta į lietuvių literatūrą – kaip pripažįsta pati laureatė,  "didžiąją meilę". Tiesa, dabar ji ir dirba Lietuvių literatūros institute. Ar daug lietuvių literatų plėtojo antikines temas ar siužetus?

Knygoje "Donelaitis ir Antika" D.Dilytė sakosi įrodinėjanti, kad puikų klasikinį išsilavinimą turėjusio K.Donelaičio "Metai" – originalus didaktinis ir herojinis epas. Juk jis savo būrus heroizuoja.

Štai Vergilijaus "Eneidoje", kariams stovykloje užkūrus laužus, dūmai kyla iki pat mėnulio ir žvaigždžių ir visi tyrėjai laiko šį vaizdą karius herojizuojančia hiperbole. O K.Donelaitis rašo apie kiaulę svilinantį Mykolą, ir dūmų debesis, užtemdžiusius saulę, mėnulį ir žvaigždes. Ši hiperbolė irgi laikytina būro herojizavimu, jo visšų metų triūso išaukštinimu. Tačiau K.Donelaitio poetika apskritai vis dėlto artimesnė Homero, ne Vergilijaus kūrybos principams.

O kur dar visa lotyniškai parašyta lietuvių literatūra iki K.Donelaičio! Sigitas Narbutas savo monografijoje atskleidė daug sąsajų, bet turbūt jų galima rasti dar daugiau. Pavyzdžiui, Jono Ravadano "Radviliadoje" – gausybė aliuzijų į Homerą. Visas Renesansas ir barokas dairėsi į antiką, jos vaizdinių klišės netgi keliavo iš kūrinio į kūrinį.
Apie lietuvių literatūrą po K.Donelaičio pašnekovė sakosi galinti kalbėti tik kaip paprasta skaitytoja. Manytumei, kad romantizmo epochoje su Antika atsisveikinta, tačiau štai Maironis pasitelkė antikines figūras, pavyzdžiui, eilėraštyje "Išnyksiu kaip dūmas". Įspūdinga, kad Balio Sruogos dramos parašytos Aristotelio poetikos principu. Tokių reliktų, aliuzijų, reminiscencijų galima rasti ir daugiau – netgi ir sovietinių laikų poezijoje.

Senoji eilėdara – ne kliūtis

Paklausta, kaip jai paklūsta (pasak kolegų – "pavydėtinai tobulai") senoji eilėdara, D.Dilytė prisipažįsta: poezijos, nekalbant apie ištraukas chrestomatijoms, vertusi visai nedaug – tik Tibulą. O eleginis dvieilis, kuriuo rašė Tibulas, jai labai patinka. Tai lengvesnė eilėdara, kaip, beje, ir hegzametras. Sunkiau versti dramas ir sudėtingų metrų lyriką.

Bet sunkiausia – kaip ir visiems vertėjams – "prisijaukinti" stilių. Pavyzdžiui, Seneką galima būtų pavadinti plepiu – tokius versti lengviau. Be to, jis akivaizdžiai emocingas. O Tacitas, kurį D.Dilytė vertė vėliau, visas emocijas slėpė labai giliai, be to, atskleisti lakoniškumą buvę gerokai sunkiau. Juk ir skaitytojui turi būti aiški prasmė, ir sakinio negali labai išplėsti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių