Justinas Sajauskas į miniatiūrų romaną "Neužmirštami Suvalkijos vardai" sudėjo trumpais pasakojimais perteiktas partizanų išgyventas istorijas.

"Esu miniatiūristas" – juokauja J.Sajauskas, siekiantis trumpai ir tiksliai atskleisti ne tik kitų išgyvenimus, bet ir taikliai atsakyti į klausimus.

– Kas jus paskatino parašyti knygą "Neužmirštami Suvalkijos vardai" ?

– Paskatino kita mano knyga – 2001 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas romanas "Suvalkijos geografija". Tuo metu kaip tik dirbau Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje, bendravau su daugeliu žmonių, kurie pasidalydavo labai įdomiomis istorijomis. Taip po truputį laisvalaikiu jų pasakojimus paverčiau knyga.

"Suvalkijos vardai" – tai naujai perrašyta "Suvalkijos geografija". Kai išleidau pastarąją knygą, žmonės ateidavo pas mane ir patikslindavo istorijas ar faktus, pasidalydavo dar negirdėtais išgyvenimais. Prisikaupus naujų pasakojimų atsirado galimybė perrašyti "Suvalkijos geografiją", tad tai ir padariau. Po truputį ėmiau ją vis labiau keisti: ilgus ir ištęstus pasakojimus, neatitikusius miniatiūros žanro, tiesiog išmečiau. Galiausiai žiūriu – išeina nauja gera knyga. Papildomi pasakojimai stipresni, geresni, įspūdingesni.

– Šių abiejų knygų žanras – miniatiūrų romanas. Romanas – tai pirmiausia veiksmas, fabula. O čia – miniatiūra, 3–4 sakinių epizodas. Kaip tai suprasti?

– Šį prieštaravimą dar 2002 m. aptarė literatūros kritikas Vytautas Kubilius. Cituoju: "Suvalkijos geografijos" autorius įrodė, kad galima parašyti epinį panoraminį romaną be vientisos intrigos. Fabula būtų sunaikinusi Balio Sruogos "Dievų miško" ir Aleksandro Solženicyno "Gulago salyno" autentiškos patirties apokaliptinį baisumą."

– Romano pasakojimuose vaizduojamas buvusių partizanų, jų ryšininkų, partizaninio karo rėmėjų gyvenimas, pokario Lietuva. Ar visos šios istorijos tikros?

– Visos knygoje papasakotos istorijos tikros. Tikri ir vietovardžiai. Tik pasakotojui užmiršus lagerio ar kaimo pavadinimą, rašiau "nežinomas kaimas". Šias istorijas man pasakojo tai išgyvenę žmonės, aš jas tik apipavidalinu. Pasakojimus taisiau labai saikingai, palikau netgi man pačiam negirdėtus žodžius "užsvityti" , " trofeičikas", "sudrėbtinė". Tik paskutinis sakinys, kuris dažniausiai – tarsi išvada, yra nuo manęs.

– Kaip knygoje atsispindi jūsų paties gyvenimo patirtis?

– Esu 1949 m. tremtinys. Kai buvau penkerių, mane išvežė į lagerį, sugrįžau tik po aštuonerių metų. Buvau dar mažas, bet puikiai viską atsimenu. Tačiau knygoje esančios istorijos yra žmonių, su kuriais bendravau, ne mano.

– Į kokią skaitytojų auditoriją orientavotės rašydamas "Suvalkijos vardus"?

– Į visą skaitančią Lietuvą, išskyrus aukštuosius mūsų valstybės valdininkus. Nors ir jiems skyriau vieną miniatiūrą – "Skirptiškę". Joje cituojama daina – autentiška. Ją sukūrė iš Žemaitijos kilęs partizanas, vėliau ji buvo dainuojama ir kitų.

– Kaip įvardytumėte, kas yra pagrindinis knygos herojus?

– Lietuva. Tai ji stebi ir įvertina visų romanan pakliuvusių tremtinių, partizanų, ryšininkų, globėjų, stribų ir išdavikų veiksmus.

– Ar manote, kad ir šią knygą dar keisite ir plėsite?

– Partizaninėmis temomis grožinės literatūros daugiau neberašysiu, nes manau, kad pasakiau viską, ką galėjau.

Justinas Sajauskas

Skirptiškė

Partizanas Dešinys turėjo gražų balsą ir dar gražesnį repertuarą.

Man – vis tiek. Aš dėl tavęs, Tėvyne, kovoju.
Man – vis tiek. Aš dėl tavęs kenčiu.
Dėl tavęs ir gyvybę statau į pavojų,
Dėl tavęs, dėl tavęs, o brangi Lietuva.
O kada jau tauta bus laisva nuo pavojų,
Nebebus nei vargų, nei bėdų –
Tai tada atsiras daug garbingų herojų,
Kurie trokš pinigų ir dvarų, –

mėgo paniūniuoti.

Galgi gerai, partizane, kad nesulaukei mūsų dienų. Ką dainuotum dabar, mėgstamiausios dainos pranašystei išsipildžius?

2014 m.