Šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas aktorius Vytautas Paukštė didžiuojasi, kad ir sovietmečiu būdavo apdovanojamas ne už Lenino vaidmenis

Jos visada ateidavo vėliau. Taip apie per gyvenimą pelnytas premijas sako šiemet 75-ojo gimtadienio sulaukęs Vytautas Paukštė.
Aktorius, visą gyvenimą garsėjęs nesuvaldomu būdu, aštriu charakteriu ir noru rėžti tiesą į akis.
Aktorius, apdovanotas galingu talentu ir pavydėtinu darbštumu, teigiantis, kad kūryba yra sunkus darbas.

Aktorius, nuo 1963 metų Klaipėdos dramos teatre sukurtais vaidmenimis įsirėžęs į Lietuvos teatro istoriją, į Lietuvos žmonių atmintį ir širdis.
Aktorius, už daugiau nei šimtą vaidmenų pelnęs visas kultūros ir meno premijas. Nereikėtų nė šimto, užtektų dviejų – Mindaugo ir Mažvydo, kad visos tos premijos ir šiandien būtų svarbios. Šiuos vaidmenis ir pats aktorius vadina kultiniais.
– Įrašytas į Nacionalinės kultūros ir meno premijos pretendentų sąrašą sakėte, kad svajoti apie šią premiją Jums nerealu. Kodėl?
– Perskaitęs garbingų, didžiai nusipelniusių Lietuvai žmonių sąrašą, tarp laureatų savęs nepamačiau. Juo labiau kad galioja kažkokios keistos nuostatos dėl nuopelnų per penkerius metus – lyg nieko nebuvo prieš juos ir po jų nieko nebebus. Keistos taisyklės.
– Manėte, kad visi kiti premijos yra vertesni?
– Nežinau, ar vertesni, žinau, kad verti. Argi mums patiems spręsti? Tiesiog tai tikrai dorų ir talentingų žmonių kompanija, į kurią buvau įrašytas ir aš.
– Ar dažnai tokia kompanija supo gyvenime?
– Pakankamai. Gal todėl, kad man to norėjosi. Rinkausi žmones, kurie man buvo įdomiausi, atrodė talentingiausi. Kasdienėje savo kalboje vengiu tokių slidžių ir neaiškių žodžių, kaip „talentas“, „genijus“. Rinkausi žmones, kurie traukė. Beveik neapsirikdavau, nes pažinti žmogų nėra labai sunku, kai jau turi gyvenimo patirties.
– Ir apie aktorystę kalbate žemiškai ir paprastai. Vadinate tai profesija, darbu, bet ne kūryba. Paaiškinkite, kas atsitinka, kad Jūsų darbo rezultatas – vaidmenys – atitrūksta nuo žemės ir tampa aukščiausios prabos menu?
– Nežinau. Aš nežinau, ar žmogus, pagaminęs gražią kurpę, yra kūrėjas ar amatininkas. Žinote, mes tą žodį „kūryba“ jau tiek nuvalkiojom, kad tiesiog baisu jį ištarti. Šiam tikslui galime pasitelkti kitus žodžius – sąžiningas darbas, kuriam stengiesi atiduoti viską. O atidaviau ar neatidaviau – spręsti nebe man, bet tiems, kurie žiūri į mano darbą.
– Ar darbas leido jaustis laimingam? Ko daugiau teikė: džiaugsmo ar nuovargio?
– Sudėtingas klausimas. Žinoma, tai darbas, kartais – sunkus, kartais – baisus, alinantis, mėnesių mėnesiais trunkantis. Iš pradžių atrodo, kad viskas aišku, viską žinau, imsiu ir padarysiu. Kuo toliau – tuo sudėtingiau. Klimpsti vis giliau ir giliau, kol supranti, kad nieko nebežinai.
Nieko naujo: ir Sokratas žinojo, kad nieko nežino. Tačiau turiu pripažinti, kad darbe mano likimas nebuvo prasčiausias, gal net pavydėtinas.
– Ar tiesa, kad Jūs iki šiol bijote scenos?
– Taip. Bijau, bijau... Taip pat, kaip prieš pirmąjį išėjimą į didžiąją sceną. Tik labai retai vaidinti būdavo tiesiog malonumas. Būna juk, kad vaidini kokį šimtąjį kartą arba kokį komiškos pradmės spektaklį, kai įsižaidi.
Ten, kur tenka susidurti amžinoms žmogiškoms vertybėms, kurias reikia vertinti, o nežinai, kaip vertinti, nežinai, kas patars, – atsiranda toji baimė.
Žinau, kad salėje visuomet sėdės bent vienas žmogus, kuris pasaulį išmano geriau už mane. O gal tokių sėdės šimtas, gal visa publika tokia sėdės? Nežinau, bet tas vienas būtinai bus, ir bijosiu prieš jį atsistoti, nes jis supras, kad aš nesuvokiu, ką darau.
– Ką svarbiausio asmeniškai sau esate supratęs ar atradęs?
– Neradau tiesos ir padariau tik vieną svarbų atradimą: kad kiekvienam žingsnyje klydau. Ir jeigu man kas leistų – klaidas taisyčiau. Bet... gyvenimas yra toks baisus daiktas, kad nebegalima pataisyti to, kas jau atsitiko.
Šitai aš supratau.
– Kodėl, Jūsų manymu, teatras Lietuvos žmonėms yra toks svarbus ir reikalingas?
– Turėtume sakyti – buvo. Taip, buvo, nes mūsų žiūrovas buvo pakankamai intelektualus. Žmonės stovėdavo ilgose eilėse prie knygynų ir teatrų, nes jiems reikėjo atsakymų į tam tikrus būties klausimus. Iš niekur kitur tokių atsakymų jie negalėjo tikėtis.
– Dar vienas klausimas – apie premijas. Ar jos kada nors duodamos laiku?
– ... (Ilgai ir skaniai juokiasi.) Kaipgi čia man dabar imt ir pasakyt? Mano atveju gal ir vėlai.
Suprantate, aš gavau visas premijas, kokias tik įmanoma. Bet jos visuomet ateidavo vėliau. Gal kad visą laiką buvau ežys, o ne glotnus kačiukas. Ką padarysi – buvau neparankus.
Tačiau ir sovietmečiu premijas man skyrė ne už sukurtus Leniną ar Staliną, bet už Mindaugą, Mažvydą, Sofoklį. Dar nežinia, kaip geriau. Kai premijos ateina per anksti - pavojinga.