Pantomimos teatro įkūrėjo ir vadovo K.Adomaičio atminimui buvę kolegos prikėlė jo spektaklį „Beveidis“

Žinomas artistas, režisierius, teatro pedagogas Kęstutis Adomaitis (1948–1996) nesulaukė ne tik savo šešiasdešimtmečio, kurį būtų šventęs šiemet, bet ir penkiasdešimtojo gimtadienio. K.Adomaičio gyvenimas tragiškai nutrūko 1996 metų gruodžio 22 dieną autokatastrofoje Karaliaus Mindaugo prospekte. Liko daugybė nebaigtų darbų, neįgyvendintų projektų, savo dvasios vadovo ir pagrindinio „variklio“ neteko Pantomimos teatras.

Atgaivins K.Adomaičio kūrinį

Dramos teatro scenoje kovo 30 dieną buvę menininko bendražygiai ir jaunesnioji mimų karta parodys atnaujintą jo „Beveidį“. Šis plastikos, judesio ir pantomimos spektaklis, išvydęs rampos šviesą 1984 metais, bylojo apie kūrybą. „Beveidžio“ fabulos pagrindas – skulptoriaus ieškojimai. Toks K.Adomaičio sumanymas atskleidė pantomimos žanro esmę. Juk kūno plastika – tarsi molis, iš kurio lipdoma skulptūra.

„Pasitelkėme šio spektaklio videoįrašą. Be to, aš ir kiti jame vaidinę vyresni kolegos pamename, kaip dirbome šiame spektaklyje, tad galime padėti jaunimui“, – sakė pantomimos artistas Sigitas Laukagalis. Atkurdami „Beveidį“ kaip trapų archeologinį radinį, kartu darbuojasi keli veteranai ir jauni komandos nariai. Kovo 30-osios vakarą, be spektaklio, ketinama taip pat rodyti K.Adomaičio gyvenimą ir kūrybą primenančias skaidres, filmuotą medžiagą, paleisti jo balso fonogramą.

„Tokio lyderio kaip Kęstutis dabar labai trūksta teatrui. Jo netektis tarsi pagraužė kolektyvo šaknis. Tai buvo žmogus, mokantis veikti, įtikinti, pareikalauti. Kartais impulsyvus, griežtas, kategoriškas, bet neabejotinai talentingas. Tik tokios asmenybės palieka labai ryškius pėdsakus. 1992 metais mes įsikėlėme į stacionarias patalpas Filharmonijos pastate. Kęstutis turėjo labai rimtų ketinimų pastatyti Pantomimos teatrą prie pėsčiųjų tilto į Nemuno salą, ten, kur dabar yra „Statoil“ degalinė.

Žinau, kad net architekto Eugenijaus Miliūno projektas jau buvo. Jei ne tragiška Kęstučio mirtis, tikiu, kad būtume sulaukę teatro įkurtuvių naujame pastate. Jis mėgdavo sakyti, kad savo penkiasdešimtmetį švęs jame“, – kalbėjo S.Laukagalis.

Žinojo rizikos skonį

Prodiuseris Audronis Vitkauskas susipažino su K.Adomaičiu būdamas labai jaunas. Artisto ir režisieriaus asmenybės vitališkumas paliko jam didelį įspūdį. „Jis manęs ne kartą klausdavo: ką veiksi, kuo ketini užsiimti? Pats Kęstutis labai anksti atrado savo kelią, matyt, to linkėjo ir kitiems.“

Pantomima ir teatru K.Adomaitis susidomėjo mokykloje. Jis lankė Modrio Tenisono pantomimos studiją, baigė studiją prie Kauno dramos teatro, vėliau tuometiniame Leningrade – dramos režisūrą. Su bendraminčiais subūręs kolektyvą, 1968 metais jis išleido savo pirmąjį spektaklį „Štai ir mes“.

Nuo to laiko iki 1996-ųjų K.Adomaičio įkurtame teatre gimė trisdešimt pantomimos spektaklių, kūno kalba perteikiančių klasiką, absurdo teatrą, šiuolaikinės prozos, roko, dailės iškiliausius pasiekimus. Vienus statė jis pats, kitus – Virgilijus Bortkevičius, Kęstutis Augustaitis, Arūnas Katkauskas.

„Per metus suvaidindavome apie 200 spektaklių“, – prisimena S.Laukagalis, kurio bendradarbiavimas su K.Adomaičiu užsimezgė 1977-aisiais. Per beveik dvidešimt metų jis puikiai pažino Kęstutį, juolab kad ūkinio, administracinio, organizacinio darbo vežimą jiedu tempė dviese.

„Buvo tikras kaunietis, Centro vaikas. Jaunystėje – boksininkas. Kęstutis mėgo išbandyti žmogų ekstremaliomis sąlygomis – įmesti į nežinomą situaciją kaip į vandenį ir žiūrėti, ar išplauks. Taip iš jo gavau administracinio darbo krikštą“, – pasakoja ilgametis kolega.

Pats Kęstutis irgi nebijojo rizikos. „Atsimenu mūsų gastroles tuometiniame Leningrade. Į Adomaičio spektaklio „Nuoga siela nuogam kūne“ premjerą visi bilietai parduoti. Ir staiga išvakarėse jis sumano viską keisti. Per naktį apmąstė naują variantą, ryte – repeticija, vakare suvaidinome ir sulaukėme ovacijų. Patyrėme šoką, bet kartu gavome uždegančią adrenalino dozę. Žinoma, antrą kartą to pakartoti nebūtų pavykę“, – grįžta mintimis į 1990-uosius S.Laukagalis.

Menas be sienų

Pantomima neturi kalbos barjerų, ji suprantama visur. „Pačiam artistui šis žanras – kai esi scenoje be dekoracijų, tarsi nuogas, yra milžiniškas dvasinis ir fizinis išbandymas. Per spektaklį galima netekti net 5 kilogramų svorio“, – pastebi artistas.

Kauniečių pantomimos kolektyvo klestėjimo laikais jo gastrolių maršrutai driekėsi po įvairiausias šalis ir buvo itin sėkmingos. Tuometinėje SSRS pantomima apskritai buvo didelė retenybė, todėl mimus iš Lietuvos žiūrovai sutikdavo itin šiltai. K.Adomaičio laikais festivaliuose, konkursuose Kauno pantomimos teatras skynė laurus.

„Tą vakarą, kai Kęstutis žuvo, turėjo būti vaidinamas „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Visi buvome teatre, rengėmės spektakliui. Ir staiga – šiurpi žinia: jo nėra. Buvo labai sunku tą suvokti ir patikėti. Net Kęstučio laidotuvėse nestigo ženklų, bylojančių, kaip jam nesinorėjo palikti šį pasaulį. Geso katafalko variklis, jį ėmė tempti kitas automobilis, bet ir tas netrukus sustojo“, – jaudindamasis prisiminė S.Laukagalis.

Užgesus Kęstučio Adomaičio žvaigždei, po truputį ėmė blėsti ir Pantomimos teatro šlovė. Šiandien iš jos teliko pavadinimas ir labai trapi atgimimo viltis.