Metų laikai: ir vėl...

Gintaro Bleizgio – poeto, literatūros kritiko, pasukusio į verslo vadybos, administravimo ir tarptautinės prekybos barus – santūri kūrybinė biografija (dvi poezijos knygos: „Vietovė. Šiaurė“ (1998), premijuota „Poetinio Druskininkų rudens“ premija už geriausią metų poetinį debiutą, ir „Su grojančiom kraujo gėlėm“ (2004) intriguoja susipažinti su naujausiu jo eilėraščių rinkiniu „Žiema, ruduo, vasara“.

Skaitytojams, vertinantiems nuoširdumą, paprastumą, kiek „senamadišką kalbėjimą“, mėgstantiems savęs paties paieškas „rašant apie save patį“ (bent jau toks įspūdis), knyga taps miela meditacijos priemone. O šių eilučių autorei šįkart pats autorius atrodo kur kas įdomesnis personažas nei jo knyga.

„Šiaurės Atėnuose“ Castor&Pollux, paprastai su pasigardžiavimu dorojantis ne tik gurmaniškus literatūrinius patiekalus, irgi sureagavo į G.Bleizgio knygelę, net privertusią išsižadėti savųjų minčių: „Kadaise G.Bleizgį pavadinau gamtos metafiziku, tačiau perskaitęs pastarąją knygutę, iškart atsiimu savo žodžius. Nuo šiol Gintaro Bleizgio vardas ir pavardė bus Gamtos Analfabetas“. Užspjaudyti ir užmėtyti eilėraščių nesinori, tačiau savaitraščio „purvinasis Haris“, dirbantis tik sau pačiam suprantamais metodais, labai teisus tvirtindamas, kad knygutė yra tarsi vienas ilgas eilėraštis. Eilėraštis, kiek dirbtinai suskirstytas dalimis (skyreliais).

Iš metų laikų arsenalo eliminavęs pavasarį (tikriausiai kaip „per daug“ vitališką laiką), G.Bleizgys gena dienas, pilnas gyvūnijos, meteorologinių svyravimų ir savirefleksijos, į minties apie žmogaus laikinumą aptvarą: „žmogus yra miltai/ žmogus yra byrantys lūkesčiai/ byranti vasara suniokota/ žmogus yra slepiamas dangstomas/ giliausiam rūsy amarilis/ pasiutęs raudonas/ kuris išbluks“ (p. 26).

Tai nuolankios, anemiškos egzistencijos poezija. Poezija, kuriai būdingas pustonių deficitas. Tai poezijos herbariumas ir zoologijos sodas, saugantis kasdienį mirimą. Šiame monotoniškame žodžių sruvenime viskas – ir „bendrabutis saulėtekio alėjoj“ - yra poezija. Pats žiūrėjimas į aplinką yra poezija.

Eilėraščius portretuoti patogiausia jais pačiais: „jokių sudėtingų žodžių/ jokių sudėtingų veiksmų/ jokių figūrų/ jokių diskursų/ jokių kryžkelių/ jokių situacijų kur būtina rinktis/ nes tai man yra baisu/ jokių painių tekstų/ jokių permainų/ jokių pasikartojimų ...>“ (p. 16). Nors būtent pasikartojimų knygoje nestinga: tarsi tenkinant naikinantį, „užgožiantį dauginimosi instinktą“ žodžiams, frazėms ir eilėraščiams leidžiama gimti be kategoriškos atrankos, kiek karštligiškai. Rašymas pavirsta priemone „būti“ ir „įvykdyti gyvenimą“.

Eilėraščių rinkinys „žiema, ruduo, vasara“, iliustruojantis kūrybos, kaip „labiausiai asmeniško dalyko“ prigimtį, galėtų būti lengvas kritikos, „geidžiančios reguliuoti“, grobis. Bet poezijos nuogumas, atviravimas keistai jaudina...