Projektas „Kultūrinis litvakų peizažas“ – tarsi neišsenkantis šaltinis, vis pažeriantis naujų ir netikėtų Lietuvos žydų (litvakų) kultūrinio paveldo pėdsakų. Sekant šiais pėdsakais, šįkart pravertos žymios smuikininkės D. Pomerancaitės gyvenimo durys, už kurių slypi dramatiški likimo vingiai ir įkvepiančios istorijos.
D. Pomerancaitė gimė Lietuvos smuiko legendos Danieliaus Pomeranco (1904–1981) ir jo žmonos Rivos šeimoje. Tačiau gyvenimas kartu su tėvais truko neilgai. Kai mergaitei buvo vos pusantrų, gete pasklidus žinioms apie vaikų akcijas, jos gyvybei iškilo mirtinas pavojus. Mažylę nuspręsta perduoti globai – ją, kaip savo vaiką, užaugino žymus Lietuvos operos solistas Kipras Petrauskas ir jo žmona, aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė.
Ilgą laiką D. Pomerancaitė nežinojo apie savo biologinius tėvus – šis atradimas jai tapo sudėtingu emociniu išgyvenimu. Vėliau ji suvokė, kad gyvenimas ją apdovanojo net dviem mylinčiomis šeimomis. Tiek E. Petrauskienę, tiek ir R. Pomerancienę ji laikė savo mamomis, nors šios buvo be galo skirtingos: viena jai buvo šviesos ir šilumos šaltinis, kita – santūri, racionali, tačiau taip pat giliai mylinti.
D. Pomerancaitė brangino ir abu savo tėvus – K. Petrauską ir D. Pomerancą. Sekdama pastarojo pėdomis, ji pasirinko smuikininkės kelią: mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo užsienyje, ilgus metus dėstė ir tapo mylima pedagogė.
Išėjusi į pensiją kartu su vyru, smuikininku Jurijumi Mazurkevičiumi, D. Pomerancaitė sulaukė išskirtinio įvertinimo – Bostone surengtame koncerte ją pagerbė buvę studentai, suvažiavę iš viso pasaulio. Jos šiluma ir tikėjimas jaunaisiais atlikėjais pelnė begalinę meilę. Tarp jos mokinių – Nina Bishop, Michael Duffett, Tatiana Daubek, Dainius Puodžiukas, Aija Reke, Nelli Jabotinsky, Tudor Dornescu ir kiti žinomi muzikai.
Paskaitą vedusi dr. K. Rupeikaitė pripažino, kad kalbėti apie Pomerancų šeimos istoriją jai – ypatinga garbė ir asmeninė privilegija, mat ši istorija susijusi ir su jos pačios šeima. Jos senelis, Balys Simanavičius (1907–1984), buvo vienas iš žmonių, padėjusių išgelbėti mažąją Danutę – būtent jis perdavė mergaitę Petrauskų šeimai.
„ Elenai Petrauskienei pravėrus buto duris, senelis pasakė, kad atvežė dovaną. Ji paklausė, koks mergaitės vardas. Senelis nežinojo, tad pirmas į galvą šovęs vardas buvo Dana. Taip ji ir liko Dana. Labai didžiuojuosi savo seneliu – jis buvo šviesus, mylintis žmogus, visą gyvenimą prisiminęs tą mergaitę, prie kurios išgyvenimo bent maža dalele prisidėjo“, – pasakojo K. Rupeikaitė.
L. Kopač ir D. Selčinskajos filmas „Seserys“ (2016) atskleidė dar daugiau detalių apie Pomerancų šeimos gyvenimo vingius. Jame D. Pomerancaitė kalba ne tik apie savo patirtus išgyvenimus, bet ir apie gilią meilę Lietuvai.
„Ryšis su Lietuva man nepaprastai svarbus. Tėvai čia man davė gyvybę. Mane išgelbėjo šeima, suteikusi labai daug meilės, šilumos ir atsidavimo. Jie rizikavo tuo, kas žmogui brangiausia – savo ir savo vaikų gyvybėmis. Jei nebūtų buvę Petrauskų, manęs nebebūtų šiame pasaulyje. Visa tai – didelė mano esaties dalis. Tai ne tik šalis, tai mano istorija. Lietuvoje jaučiuosi kaip namuose – ir kaip žydė, ir kaip lietuvė“, – filme teigė Danutė Pomerancaitė.
Informaciją teikia Šiaulių kultūros centro Parodų skyriaus renginių organizatorė Kristina Alseikė, tel. +370 658 80 507, el. p. [email protected].
Organizatorius – Šiaulių kultūros centras. Finansuoja – Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Naujausi komentarai