Būtent moterys yra pagrindinės Nikos Lo kūrybos mūzos. Stiprios ir nepriklausomos, trapios ir švelnios – visų jų istorijas menininkė išguldo drobėje. "Mane domina moterų išgyvenimai, likimai, jautrios istorijos", – sako kūrėja.

– Jūsų kūrybos horizontai platūs – tapote, kuriate išskirtinius baldus, veidrodžius. O kada pirmą kartą supratote, kad norite sieti savo gyvenimą su menu?

– Jau vaikystėje jaučiau, kad iš kitų vaikų išsiskiriu vaizduote, kurią noriu išlaisvinti. Piešdavau visur, visada ir ant visko: sienų, medinių durų, popieriaus skiautelių. Netgi knygų iliustracijas papildydavau savo piešiniais – teatleidžia man mokytojai. Besimokant pradinėse klasėse, mano vaizduotės proveržius pastebėjo dailės mokytojas. Taip mano darbai pateko į vaikų piešinių parodą. Galima teigti, kad tada ir prasidėjo mano, jau sąmoninga, kelionė mene.

Tematika: savo kūriniuose menininkė tarsi apnuogina šiuolaikinę moterį prieš žiūrovą, iliustruodama jos istoriją ir išgyvenimus, tačiau palikdama vietos intrigai ir paslapčiai. Veronikos Kopelianski asmeninio archyvo nuotr

Vis dėlto, kai teko rinktis specialybę, pasirinkau studijuoti viešuosius ryšius. Padirbusi šioje sferoje ne vienerius metus, supratau, kad piešiu žymiau daugiau ir dažniau, nei rašau. Vėl tapau studente: ėmiau studijuoti grafikos dizainą ir medijas, o didžiąją studijų dalį paskyriau pieštinei animacijai.

– Ilgą laiką gyvenote svetur, tik neseniai sugrįžote į gimtąjį Vilnių. Kur praleidote pastaruosius metus? Kas paskatino sugrįžti?

– Pastaruoju metu gyvenau tarp Izraelio ir Centrinės Europos. Mano vyras – izraelietis, ten taip pat įsikūrusi didžioji dalis mano šeimos. Tačiau, kai mano mažoji dukrytė pasiekė darželinukės amžių, atėjo metas pasirinkti vieną gyvenamąją vietą. O tėvynėje visada yra lengviau. Čia artimesnės ir klimato sąlygos, gamta. Tiesą pasakius, per tiek metų buvau pradėjusi pamiršti lietuvių kalbą. Tačiau tai nesutrukdė grįžti į gimtinę ir išdrįsti eksponuoti savo kūrybą čia, Lietuvoje.

O kas ta tikroji moteris? Nejaugi tik grožio stereotipas ar žavėjimosi objektas? Mano mūzos, visų pirma, yra asmenybės. Kiekviena jų turi savo istoriją.

– Savo tapybos darbuose atspindite šiuolaikinės moters portretą, perteikiate, kaip pati sakote, netobulą grožį. Papasakokite apie savo mūzas. Kodėl jus jaudina būtent moteriškumo tematika?

– Pirmiausia papasakosiu, kaip apskritai nusprendžiau paliesti šią temą. Universitete, studijuodama meno istoriją, pastebėjau, kad iki modernizmo epochos dauguma autorių buvo vyrai. Tiesa, dailininkai, skulptoriai, poetai, visada žavėjosi moters kūnu. Kiekvienoje epochoje būta savitų grožio kanonų, o tai akivaizdžiai atsispindi to meto menininkų kūryboje. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad autoriai perteikdavo tai, kas tuo metu buvo laikyta grožio etalonu. Tad man kilo klausimas: o kas ta tikroji moteris? Nejaugi tik grožio stereotipas ar žavėjimosi objektas? Mano mūzos, visų pirma, yra asmenybės. Kiekviena jų turi savo istoriją.

Debiutas: "Drobės man pritrūko, todėl elementai ir detalės iš mano paveikslų persikėlė į baldus", – sako Nika Lo, pradėjusi kurti ir šiuos meno objektus. Veronikos Kopelianski asmeninio archyvo nuotr

– Kokia jums atrodo šiuolaikinė moteris? Stipri ir nepriklausoma, o gal vis dar turinti nemažai pakovoti dėl teisės gyventi taip, kaip norisi? Jūsų nuomone, ar moters laimei būtina šeima, vaikai? O galbūt metas sulaužyti visuomenės konstruktus?

– Aš manau, kad stipri šiuolaikinė moteris yra ta, kuri pati renkasi asmeninį kelią. Vienoms tai – pasišventimas šeimai ir vaikams, kitoms – karjera ar susitelkimas į kurią nors mokslo šaką.

– Gruodį "Parko" galerijoje pristatėte personalinę parodą "Akimirka", skirtą atkreipti dėmesį į smurtą prieš moteris. Kaip manote, ar šiandien tai vis dar opi problema?

– Be abejonės, smurtas prieš moteris šiandien vis dar yra opi problema. Vis dėlto parodos "Akimirka" konceptas buvo tik viena iš daugelio temų, kurios mane jaudina. Mano kūryba nėra skirta tik šiam konkrečiam klausimui. Mane domina moterų gyvenimai, likimai, išgyvenimai, jautrios ir įkvepiančios istorijos. Tačiau esu linkusi šių istorijų nepasakoti – palieku žiūrovui interpretacijos laisvę. Man atrodo, kad taip žmogus labiau įsijaučia į kūrinį ir išjaučia pagrindinę mintį. Kitu atveju jis liktų tik pasyviu stebėtoju.

– Jūsų kurti baldai puikiai suderina meną su funkcionalumu. Pastebėjusi, kad žmonės tolsta nuo meno, nusprendėte savo tapybos darbų vaizdinius perkelti į interjero detales. Galbūt kuriate baldus ir savo pačios namams? Ar jų interjeras kuo nors išskirtinis?

– Labai malonu girdėti tokias išvadas, dėkoju. Deja, kai įsikūrėme savo namuose, dar nekūriau baldų. Tačiau galvoje jau turiu susikūrusi viziją, kaip galėtų atrodyti naujasis mūsų namų interjeras. Taip pat esu sukūrusi visą dukros kambario interjerą, visiškai pritaikytą pagal jos asmenybę ir jau dabar ryškėjantį talentą. Noriu, kad ji galėtų įvairiapusiškai tobulėti srityje, kuri jai yra artimiausia. Manau, kad iš manęs dukra paveldėjo norą kurti ir eksperimentuoti. Tačiau ji, kaip ir tėtis, labiau linkusi į tiksliuosius mokslus.

Veronikos Kopelianski asmeninio archyvo nuotr

– Nemažai keliaujate ir bendradarbiaujate su galerijomis Vakarų Europos šalyse. Jūsų manymu, kuo skiriasi požiūris į menininką Lietuvoje ir kituose kraštuose?

– Galiu pasakyti, kad menininkui niekur nesaldu. Jis išdrįsta pasidalyti savo kūryba su didesne auditorija, o tada papuola į karčios kritikos lauką. Tai nėra malonu. Tačiau pastebėjau, kad Vakarų Europos galerijos į menininką žiūri atviriau, yra labiau linkusios rizikuoti su nežinomų autorių parodomis. Manau, kad dėl šios priežasties menininkai tose šalyse yra šiek tiek drąsesni, nors jų tapybos technikos lygis ne visada yra konkurencingas. O Lietuvoje, kiek teko susipažinti su vietinių autorių kūryba, kokybė ir darbo išpildymas visada nustebina ir viršija visus lūkesčius.

– Papasakokite apie savo šeimą. Esate gana užimta moteris. Ar pavyksta atrasti pusiausvyrą tarp kūrybos ir asmeninio gyvenimo?

– Man atrodo, kad kuo daugiau žmogus yra užimtas, tuo daugiau jam pavyksta nuveikti. Tikriausiai gyvenant greitu tempu mūsų organizmas pradeda jėgų semtis iš papildomų resursų. Tuo labiau, kad mano šeima labai padeda ir palaiko. O tai yra be galo svarbu judant į priekį. Visiems linkiu tokio palaikymo ir meilės!