Menininkas V. Dambrauskas: susireikšminimas ir godumas yra tikroji pandemija

Pirmosios karantino savaitės metu Lietuvoje pradėjusi veikti virtualioji profesionalaus meno erdvė „Neatšaukti atidarymai / Not cancelled openings“ išvystė pagreitį ir vos per porą mėnesių subūrė daugiau nei 13 tūkst. šiuolaikinio meno kūrėjų ir mėgėjų, likusių namuose. Apie neatšaukiamus dalykus kalbuosi su iniciatyvos autoriumi, dizaineriu, fotografu, dailininku, parodų kuratoriumi ir dėstytoju Vilmantu Dambrausku.

– Viename interviu apie savo sumanymą užsimenate kaip apie spontanišką reakciją į susiklosčiusią situaciją, kurioje „kažkas turi imtis to, kas reikalinga, tebūnie ir neapmokama”. Taip pat teigiate, kad idėją sugeneravote vos per keletą minučių. Tikiu, kad idėjos, kurios kyla netikėtai, iš tiesų tūno mūsų viduje kur kas ilgiau, tik laukia tinkamos akimirkos proveržiui. Ar panašių idėjų, minčių apie skirtingų kūrėjų, medijų ir raiškos formų suvienijimą yra kilę ir anksčiau?

– Greičiausiai tai turėjo daryti muziejai, galerijos ar kitos institucijos, užsiimančios parodine veikla. Jos tylėjo. Pagalvojau, kuo galiu padėti kitiems, taip ir gimė idėja – tęsti parodas net tada, kai visa kultūrinė veikla stabdoma. Neseniai buvo pasibaigusi mano didžiulė jubiliejinė paroda Šiaulių miesto dailės galerijoje, todėl supratau, ką jausčiau, jei kelerių metų darbas būtų atšauktas. Padariau, ką galėjau padaryti, kad to nenutiktų kitiems kūrėjams. Mano paskutinė darbovietė buvo vienoje iš miesto galerijų, ilgus metus kūriau plakatus „Aušros“ muziejaus parodoms, tad pritaikiau savo patirtis. Maniau, kad atsilieps 15–20 autorių, susiburs 200 meno mėgėjų auditorija. Skaičiai augo neįtikėtinu greičiu. Kai per pirmą izoliacijos mėnesį atsidarė 100 parodų ir auditorija artėjo iki 8 tūkst., supratau, kad to, ką darau, reikia.  Dabar jau įvyko virš 300 parodų atidarymų ir auditorija artėja prie 14 tūkst.  Eksponuojami darbai – ne tik Europos kūrėjų. Ne vienas autorius gyvena už Atlanto, net Australijoje. Tikėjau, kad autoriai dalysis savo menu, taip sklaidydami izoliacijos neviltį. Netikėjau, kad jų bus tiek daug. Atsisakė tik du. Šiuo metu Lietuvoje nėra tokios galerijos, kuri sutalpintų 13,5 tūkst. norinčių stebėti parodas ir klausytis autorių lankytojų.

„Neatšaukti atidarymai“ – tai visa darbo diena, kartais besitęsianti ir naktimis. Tai pokalbiai ir susirašinėjimas su autoriais, kurie gyvena ne tik Lietuvoje, gautų nuotraukų retušavimas, vaizdų filmavimas ir montavimas. Panašių minčių apie nepriklausomų menininkų subūrimą laisvoje, demokratiškoje parodų erdvėje visada kildavo. Tebūnie ir virtualiojoje.

– „Neatšaukti atidarymai“ – jūsų asmeninis indėlis tiek menininkų bendruomenei, tiek visuomenei apskritai – šioje platformoje neatlygintinai kuruojate kiekvieną pristatomą parodos atidarymą, administruojate puslapio veiklą ir sklaidą. Ar tikite, kad menininkams būtina tam tikra socialinė atsakomybė ir ar jos šiuo metu netrūksta? Kokiomis meno ir menininkų misijomis tikite apskritai?

– Mielai sutikčiau, kad mano veikla kuruojant šią platformą būtų apmokama, nes grupės administravimas – visos darbo dienos krūvis. Tiesioginiam darbui, kaip ir nebelieka laiko. Nežinau, kas bus, kai panaikins karantiną ir bus galima toliau vykdyti darbus.

Netikiu misijomis. Ar menas išgelbės pasaulį? Tikrai ne. Bet karantino be menininkų darbų neištversi. Ką skaitysi, žiūrėsi, klausysi, jei to neparašys, nenutapys, nenufilmuos kūrėjai? Atsakomybė – ji arba yra, arba ne. Kaip ir profesinė sąžinė. Kaip ir sąžinė apskritai. Juk per pandemiją „vieni plauna rankas, kiti – pinigus“.

– Manau, kad vienas didžiausių „Neatšauktų atidarymų“ atradimų man buvo suvokimas, kad absoliučiai skirtingus, tačiau profesionalius ir lygiaverčius kūrinius šioje galerijoje pristato ne tik visiems žinomi menininkai, kurių parodos aktyviai vyksta ir yra lankomos, bet ir kūrėjai, su kurių darbais anksčiau neturėjau galimybės susipažinti. Kaip manote, kas lemia mažesnį menininkų atpažįstamumą kultūros lauke – pačių kūrėjų pasirinkimas likti periferijoje, uždarumas ar nepakankamas rinkodaros principų išmanymas? Ar šiuolaikinis menininkas turi išmanyti reklamos, komunikacijos dėsnius? Ar vis dėlto tikite, kad aukštos išliekamosios vertės kūriniams nereikalinga papildoma reklama?

– Toks kiekis tokio talento ir profesionalumo atlikėjų man pačiam yra atradimas. Mažesnis matomumas – viena iš galerijų (taip vadinsiu ir muziejų, kultūros centrų, bibliotekų parodų erdves) ydų. Ne visiems galerijos atviros. Kitiems jau užsidariusios. Dažniausiai biudžetinių galerijų vadovai buria apie save jiems patogių autorių ratą. Viliodami visokiais, dažnai absurdiškais būdais. Manipuliacija menininkais tapo įprastine galerijų vadovų veikla. Todėl ne visi kūrėjai patenka į parodų sales. Gal todėl mes apie tiek autorių, stebinančių savo profesionalumu, net nebuvome girdėję? Ne vienas prisipažino surengęs savo pirmąją, nors ir virtualiąją parodą. Ir auditorija – kur dar rasi tiek tūkstančių pozityviai nusiteikusių žmonių? Be to, kūrėjai grupėje savo darbus ir sėkmingai parduoda. 

Ko gero, menininkas turėtų išmanyti rinkodarą, komunikaciją. Turėtų, bet ar tada jis būtų menininkas? Tik vienetai sugeba savyje derinti verslininko ir menininko savybes. Aukštos išliekamosios vertės kūrinius taip pat reikia reklamuoti, rodyti – kalbėti apie juos. Skaudžiausia  kūrėjui, kai jo nepastebi. Jo nebėra parodų salėse, apie jį nerašo laikraščiai ir nerodo per TV. Jo tiesiog nebelieka. Gal virtualioji galerija gali tai pakeisti?

– Esate dizaineris, plakatų kūrėjas, dailininkas ir fotografas. Taip pat – šešių knygų autorius: „Firmų ženklai ir logotipai“, „Apie reklamą prie kavos puodelio“, „Universitas. Doctorum et studentum“, „Orkestrai“, „Choristai“ ir „Mano miesto portretai“. Pastarojoje knygoje nugulė jūsų įamžinti ryškiausi Šiaulių menininkai, kuriantys ir už šio miesto ribų. Jas kūrėjų portretai tarsi panaikina, o pažintį su Šiauliais leidžia patirti intymiai – ne per konkrečius miesto pasiekimus, architektūrą ar reiškinius, bet per pačių menininkų išraiškas, žvilgsnį, net drabužio klostes ar kadro dinamiką. Albumas „Mano miesto portretai“ buvo įvertintas kaip gražiausia Šiaulių knyga per 25-erius metus. Kuo portretinė raiškos forma artima jums, kaip papildo ar praplečia kitas veiklas?

– Nors esu profesionalus grafikos dizaineris, fotografija mane lydėjo visą gyvenimą. Buvau šeimos kronikų fiksuotojas. Ir pirmojoje mano parodoje (Suomijoje 1992 m.) buvo eksponuojamos fotografijos. Portreto menas kūryboje atsirado tada, kai pradėjo trūkti gylio tame, ką dariau. Kai pavargau bendrauti su bet kuo. Kai norėjosi pasikviesti į studiją žmogų, kurio būtų įdomu klausytis, kuriam pats turėčiau ką papasakoti. Žmogus tiek pat žavus savo raukšlėmis ir nueitu keliu, kiek ir jaunatvišku nežinojimu, kurį kelią rinktis. Lėtas proceso vyksmas kuriant portretą studijoje ir pokalbiai gurkšnojant arbatą yra tokie pat svarbūs kaip ir būsimas rezultatas. Fotografiją vadinu vienatvių menu – kai modelis ir fotografas apsikeičia savo vienatvėmis.

– Radijo stoties „LRT klasika“ laida „Pirmas sakinys“ (veda Modestas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta) buvo skirta temai „Kuriu, bet gyvenu ne Vilniuje. Problema?“ nagrinėti. Nors jos metu kalbinti pašnekovai – iš literatūros lauko (Kaune gyvenanti rašytoja Erika Drungytė, Klaipėdoje – dramaturgas Gintaras Grajauskas ir uteniškis poetas Vytautas Kaziela), tikiu, kad šis klausimas gali būti aktualus ir vizualiųjų menų atstovams. Ar pritariate nuomonei, kad labiau įvertinami ir pastebimi kūrėjai gyvena sostinėje?

– Pritariu. Labiau pastebimi kokie 200 tų pačių žmonių, kurie sukasi medijose. Gerai, apie 300. O kiek gyvena Vilniuje, kasdien dirba, kuria ir niekas apie juos nežino? Gaila tų kūrėjų, siekusių atsidurti Vilniuje ir išgarsėti. Atsidūrė... ir pradingo.

– Esate žinomas Lietuvos menininkas, gyvenantis Šiauliuose. Kaip apsisprendėte savo gyvenimą sieti būtent su šiuo miestu, nors studijas baigėte Vilniuje, o savo parodas surengėte Prancūzijoje, Suomijoje, Baltarusijoje? Ar nesijaučiate gyvenąs periferijoje, atskirtyje? Galbūt priešingai – kūrybai svarbus susitelkimas, kurį sukuria didesnė distancija nuo renginių gausa pulsuojančio Vilniaus?

– Periferija. Provincialas. Niekada taip nesijaučiau, niekada niekas taip ir nevadino. Čia, greičiau, neseniai gyventi į Vilnių atvykusių vidinė problema. Per keletą metų nepavykus užkariauti sostinės, savo pranašumu jie laiko bent jau gyvenimą didmiestyje. Aš palaikau tuos, kurie didžiuojasi savo šaknimis. 200 km iki sostinės – ar čia atskirtis? Lankausi Vilniuje su reikalais, rengdamas parodas ar prireikus oro uosto. Esu penktos kartos šiaulietis. Man čia patinka. Šiauliečiai turi savo nenusakomą dvasią. Kūryboje įgyvendinau viską, ką norėjau, ir esu įsitikinęs, kad Šiauliai – kūrybai labai tinkanti erdvė.

– Apie karantiną esate kalbėjęs šiais žodžiais: „Egzistuoti žmogus galėjo net būdamas visiškai tuščias viduje, tik išoriškai atitikdamas kažkokius standartus. Manau, kad nuo šiol taip nebus. Po šių pamokų mes būsime tikresni. Tačiau grįžimo į tikrumą kainą mokėsime didelę.“ Situacijai Lietuvoje ir visame pasaulyje pamažu švelnėjant, laisvėja ir kultūrinis gyvenimas. Kaip keisis jūsų įpročiai? Ar jaučiatės išmokęs kitokio buvimo, kurį mums suteikė ši – gana apokaliptinė – patirtis?

– Manau, kad lauktos kaitos nebus. Tikėjausi. Galimybė pamatyti, kas yra kas, buvo. Karantinas ir izoliacija atskleidė, kas,  pasikeitus sąlygoms, iš tiesų gali dirbti. Kitiems nepavyko paslėpti, kad idėjų – nulis, o kolektyvai pripratę pataikauti vadovams ir darbą paprasčiausiai imituoti, taip dangstant kūrybinę impotenciją. Visose srityse. Šalies ir miestų vadovai turėtų reaguoti. Jeigu tik patys neimituoja, kad dirba.  Tas gajus, instinktu virtęs gebėjimas prisitaikyti daugeliui padės ir dabar. Apokalipsės nebuvo, greičiau – repeticija. Keisis daug kas. Atsirado daug nepasitikėjimo. Pribloškė suvokimas, kad tai, kas vaizduojama futuristiniuose filmuose, yra daug arčiau ir dar klaikiau nei juose. Pandemija, užsikrėtimo baimė, žmonių saviizoliacija, stojanti pramonė, griežtas karantinas, bendravimas per internetą, grynųjų pinigų atsisakymas – vos per kelis mėnesius. O kas, jei išjungs elektrą? Viskas taip trapu, kad užsiimti kvailystėmis nebėra laiko. Susireikšminimas ir godumas – tai tikroji pandemija. Deja, tai niekur nedingo.

– „Kiek tai truks, niekas nežino“, – šiais žodžiais baigiate vaizdo prisistatymą savo virtualiojoje galerijoje. Feisbuke pirmosios karantino savaitės metu pristatyta idėja išplito žaibiškai ir nuolatos pasipildo naujais kūrėjų darbais. Nors panašu, kad karantinas pamažu baigiasi, kaip manote, kiek laiko gali tęstis „Neatšaukti atidarymai“? Ar svarstote apie galimybę vystyti, plėsti šią galeriją perkeliant į kitas erdves?

– Prasidėję kaip virtualiosios  parodos su gyvais autorių prisistatymais iš savo namų ar studijų, „Neatšaukti atidarymai“ tapo erdve, kurioje formuojasi nauja meno bendravimo forma. Pagaliau – išties laisva. Pasirodo, mes galime būti teigiami, nesusiskaldę ir be priešpriešos. Besirenkantys patirti meną. Tūkstančiai šviesių žmonių ir jokio negatyvumo. Kone idealios Lietuvos portalas! Neįtikėtinai talentingos, profesionalios ir nesipykstančios. Atrandančios vis naujų lietuvių autorių iš viso pasaulio.

Galerija, kurios reikia iš tikrųjų. „Neatšaukti atidarymai“ tapo erdve visiems profesionaliems kūrėjams – ar besiruošiantiems šimtajai, ar rengiantiems pirmąją savo parodą. Be savo eilės laukimo, be išlaidų reklamai, spaudai, transportui, vynui ir... sumuštiniams. Visada atvira. Su tūkstantine auditorija iš viso pasaulio. Jei tik nori, po kelių dienų gali rengti naują parodą! Patikusį darbą galima įsigyti su pačiu kūrėju susisiekus tiesiogiai. Nedovanotina būtų tai nutraukti.

– Kokios vertybės, idėjos ar tikslai jums yra neatšaukiami? Ar atsakymai skirtųsi, jei į šį klausimą atsakytų V.Dambrauskas – tėtis, vyras ir šeimos žmogus ir V.Dambrauskas – menininkas?

– Nesiskirtų net tada, jei nebūčiau menininku. Vertybės – tesėk žodį. Daryk tik tai, ką išmanai. Gyvenk trumpiau, bet iškelta galva. Mylėk, nes laikas be meilės – tuščias, tada negyveni.