Meilės romanų autorės kuria pasaulius, kuriuose galima užsimiršti

Kas skatina Donatą Kontenienę, Korneliją Mineikę ir slapyvardžiu Tyla Audroje pasirašančią rašytoją aukoti savo laisvalaikį ir, užuot skaičius kitų parašytus romanus, pačioms kurti meilės istorijas? Šių trijų autorių romanus išleido BALTO leidybos namai.

Nepelnytai nustumiami

Meilės romanai padeda atsitraukti nuo realybės, užmiršti, ką burba pabodusios galvos per žinias.

„Kartą mama manęs jau klausė, kiek galiu rašyti apie milijonierius, gal jau laikas parašyti apie „Maximos“ kasininkus? – nusijuokia klaipėdiškė Donata Kontenienė, kurios sąskaitoje – jau penki romanai. – Mes nenorime kasininko, norime princo ant balto žirgo, kuris kelią klotų auksu. Tuos paprastus vyrukus turime pašonėje, žinome, kaip jie bamba, knarkia, visur mėto kojines... Mes norime bent jau svajoti apie kitokį... Tam ir yra pasakos suaugusiesiems. Manau, meilės romanai padeda atsitraukti nuo realybės, užmiršti, ką burba pabodusios galvos per žinias, kai norisi tik kur nors pabėgti ir šiek tiek pasvajoti. Meilės romanai dažnai nepelnytai nustumiami kažkur į paraštę, toliau nuo rimtosios literatūros.“

Juos skaito ne tik moterys. Keletas vyrų Donatai yra pasakoję, kad skaito meilės romanus, tik nedrįsta pasisakyti: „Viename vakarėlyje bičiulės parodė į tyliai sėdintį vaikiną – joms jis prisipažino perskaitęs mano knygą. Drovėjosi pats man tai pasakyti. Kai su juo išsišnekėjau, išgirdau daugybę komplimentų ir tai, kad jam buvo be galo sunku prisipažinti, jog skaito tokius romanus.“

Tąkart šio ištikimo skaitytojo nepaklausė, kodėl skaitė jausmų kupiną romaną, bet mano, kad vyrams įdomu sužinoti, ką moterys jaučia ir ką mąsto. Donata netgi yra sulaukusi nuoširdžios vieno vyro padėkos už tai, kad jo žmonai, perskaičius vieną jos romaną, nustojo vakarais ... skaudėti galvą.

Ryžtas: K.Mi­nei­kei tap­ti ra­šy­to­ja ne­sut­ruk­dė ne­tgi dis­lek­si­ja – skaity­mo su­tri­ki­mas / „M studio photography“ nuo­tr.

Nauja istorija – naujas nuotykis

Rašytojos karjerą buhaltere dirbanti klaipėdiškė prieš beveik aštuonerius metus pradėjo visiškai netikėtai: vieną rudens vakarą vyras nuobodžiaujančiai ir dėl to zirziančiai žmonai mestelėjo – „Knygutę paskaityk“. Jai atšovus, kad namuose nebėra neskaitytos, jis ištarė: „Savo parašyk“.

„Kadangi nuo mažumės mintyse mėgau kurti istorijas, atsakiau, kad imsiu ir parašysiu, – prisimena Donata. – Nieko nelaukdama sėdau prie kompiuterio, ir „Septyneto“ istorija, tarsi tik to ir būtų laukusi, išsiliejo it upė, pralaužusi užtvanką. Žinojau jos pradžią, žodžius, kuriais turi prasidėti, todėl nebuvo sunku visa galva pasinerti į rašymą. Vasarą gal rečiau, bet, atėjus rudeniui, dažną vakarą, kai vyras prisėda prie televizoriaus ir įsijungia žinias, aš įsitaisau prie kompiuterio, užsidedu ausines, pasileidžiu muziką ir neriu į kitą pasaulį. Nuo kompiuterio galiu atsikelti tik kokią trečią ar ketvirtą ryto.“

Ką tik BALTO leidybos namai pakartojo debiutinį Donatos romaną, netrukus knygynuose atsiras ir jo tęsinys „Septynetas. Amžinai tavo“, o naktimis ji jau sėdi prie naujo rankraščio.

„Man rašymas it kelionė. Į ją ilgai ruošiesi, viską apgalvoji, bet kūryboje, kaip ir kelyje, net ir šeštąjį kartą negali numatyti visko. Patirties dabar turiu gerokai daugiau ir ji neabejotinai praverčia, bet kiekviena kuriama istorija – tai nuotykis, į kurį leistis visuomet smagu, nors jis gali būti ir nelengvas. Negalėčiau pasakyti, kad bėgant laikui man rašyti tapo lengviau. Tačiau tuo mėgaujuosi, net jei ir sunku ir į istoriją pasineriu visa galva“, – dalijasi rašytoja.

Donata daug laiko praleidžia gamtoje, nes visi šeimos vyrai – tėtis, brolis ir mylimas vyras – yra profesionalūs žvejai sportininkai, iškovoję ne vieną Lietuvos vardą garsinančią pergalę.

„Yra besidominčių, kada parašysiu knygą apie tėvą, – jis daugybę kartų dalyvavo pasaulio čempionatuose, būtų ką papasakoti. Rašyti apie žvejus romaną... – paklausta, ar neketina skirti romano tam, ką gerai žino. – Žūklė man tapusi tokia kasdienybe, nežinau, kokią būtų galima įpinti istoriją.“

Iš pradžių rašė „į stalčių“

Panevėžietei Kornelijai Mineikei tapti rašytoja nesutrukdė netgi disleksija – skaitymo sutrikimas. Mokykloje skaityti jai buvo žiauri prievolė, kol į rankas pateko paaugliams skirtas romanas Hanso-Güntherio ir Irene Zimmermannų „Matematika plius meilės kančios“. Kai jau draugavo su būsimu vyru, sugalvojo jaukią tradiciją vakarais kristi ant lovos ir skaityti knygas. Kadangi Kornelijai dėl disleksijos garsiai skaityti sunku, tai darė vyras.

„Kai perskaitėme Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčius“, garsiai pasamprotavau, kad ir aš norėčiau rašyti taip, kaip ji. Tik tai nebuvo ta svajonė, kurios pradedi žūtbūt siekti. Atvirkščiai, būčiau pasukiojusi ties smilkiniu pirštą, jei kas būtų pasakęs, kad tapsiu rašytoja. Toks dalykas man atrodė visiškai nerealus. Šiandien suprantu, kad tai, kokį kelią nueisime, priklauso tik nuo mūsų ryžto“, – teigia Kornelija.

Ji juokiasi, kad pradėjo rašyti, kai nebeturėjo ką skaityti augindama pirmagimę dukrą: per pusmetį įveikė apie du šimtus knygų. Donatos Kontenienės meilės romanas „Septynetas“ įkvėpė norą patirti, ką reiškia būti rašytoja.

„Mane sužavėjo jos stilius ir Donatos papasakotos istorijos paskatino pabandyti sukurti kažką panašaus. Kadangi tuo metu buvau perskaičiusi bene visas pasiekiamas tokio žanro knygas, sėdau rašyti. Rašymas man padeda pabėgti nuo visko, kas supa“, – sako rašytoja.

Jeigu pavyks išleisti trečią knygą, turėčiau sudrebinti lietuviškų meilės romanų rinką.

Pirmasis Kornelijos meilės romanas „Draudžiu“ iš pradžių pasirodė interneto platformoje „Wattpad“ (surinko net 24 tūkstančius peržiūrų), vėliau buvo išleistas. Paskui dar kelerius metus rašė „į stalčių“ ir tik neseniai pasirodė jos antrasis romanas „Lik čia“. Kodėl ji pasirašo slapyvardžiu K.B.M.Lion?

„K.B.M. – mano inicialai, o Lion, nes esu gimusi po Liūto ženklu. Liūtas tapo mano savastimi, kuri lydi nuo gimimo, – paaiškina pašnekovė. – Mielas sutapimas, kad kurti savo istorijas pradėjau sąsiuvinyje, kurio viršelyje buvo pavaizduotas liūtukas – baikštus, sutrikęs. Būtent tokia buvau pradėdama rašyti. Augau su kiekvienu žodžiu, drąsėjau su kiekviena eilute. Jeigu pavyks išleisti trečią knygą, turėčiau sudrebinti lietuviškų meilės romanų rinką mums dar nelabai įprasta drąsia istorija.“

Produktyvumas: D. Kontenienės sąskaitoje – penki romanai, o naktimis ji jau sėdi prie naujo rankraščio / D. Kontenienės asmeninio archyvo nuotr.

Veikia lyg terapija

Rašymas netapo Kornelijos darbu, tai – malonumą teikiantis pomėgis. Pagal specialybę ji yra siuvėja, dirba baldų gamykloje kokybės kontroliere.

„Rašydama pirmąjį romaną pajutau, kuo gali virsti gyvenimas, kai rašymas tampa darbu. Ačiū, to tikrai nenoriu, – prisimena tąsyk sau duotą pažadą. – Buvau nusistačiusi, kad privalau per dieną parašyti ne mažiau nei tūkstantį žodžių. Jei neparašydavau, kitą dieną bausdavau save dar didesnės apimties tekstu. Aišku, dirbdama tokiu tempu, parašiau tą knygą per maždaug du mėnesius, bet tai kančia. Dabar taip nebedarau. Rašyti anksti ryte negaliu, nes tai primena kėlimąsi ir ėjimą į darbą. Turiu ramiai pavalgyti, apeiti namus, pažiūrėti mėgstamas televizijos laidas, tik tada atsiverčiu nešiojamąjį kompiuterį. Prie stalo nesėdu, o jaukiai įsitaisau ant sofos, pasileidžiu muziką ir mėgaujuosi procesu. Rašydama atitrūkstu nuo kasdienybės. Daugiau galimybių turėjau, kai dukros buvo visai mažos, o aš nedirbau. Dabar esu dirbanti, išsiskyrusi mama. Laimei, gyvenimas susiklostė taip, kad radau savo gyvenimo meilę. Mūsų namuose vyrauja kūrybai palanki šilta atmosfera.“

Rašymas Kornelijai – lyg pabėgimas, savotiška terapija ir kita realybė, kurioje gali narplioti įvairias situacijas: „Vieni žmonės niekada negalvoja, kas būtų, jei įvykiai pasisuktų vienaip ar kitaip, kiti mintyse apgalvoja planus pačioms netikėčiausioms situacijoms. Rašymas man padeda suprasti save ir kitus, išsivalo mintys ir praskaidrėja protas. Juk ne veltui kaip vieną iš streso valdymo metodų siūloma rašyti dienoraštį. Kartais net nesusimąstome, kad netgi žinučių rašymas draugams yra terapija.“

Gyvenime pasakų nebūna

„Džiaugiuosi, kad lietuvės tokius romanus rašo ne blogiau nei amerikietės”, – toks komplimentas pamalonino Tyla Audroje slapyvardžiu pasirašančią autorę, neseniai pristačiusią debiutinį romaną „Tavo akimirkos nuodėmė“.

Tai nėra tipiškas meilės romanas. Pagrindinė pasakojimo herojė – savarankiška ir stipri moteris, o ne Pelenė, kaip įprasta šio žanro kūriniuose.

Incognito: debiutinio romano autorė linkusi prisistatyti slapyvardžiu Audra Tyloje, nes nori atskirti kūrybą ir asmeninį gyvenimą, apsaugoti šeimą nuo nereikalingo dėmesio.

„Gyvenime pasakų nebūna, – sako autorė. – Net vaikystėje jų neskaičiau, nors bibliotekininkės bandė įbrukti. Mano romanų herojės mėgina į gyvenimą kabintis nagais, ragais ir kitais būdais. Bet kuri išgyventų be to viską turinčio ir galinčio riterio blizgančiais šarvais. Mes, moterys, esame jėga. Turiu sukūrusi dailininkę, dizainerę, fotografę, be penkių sekundžių pasaulio jaunių čempionę, net futbolo vartininkę turiu. Jos mylinčios, geros, gal kai kurios labiau pasiutusios, nei derėtų, nes kiekvienoje moteryje yra ir dalelė raganos, kuri gauna tai, ko užsimano.“

Ji sakosi pasirašanti slapyvardžiu, nes norinti atskirti kūrybą ir asmeninį gyvenimą. „Manau, skaitytojams kur kas įdomiau susipažinti su tuo mistiškuoju, kūrybiniu mano pasauliu. Apie asmeninius dalykus nemėgstu kalbėti. Greičiausiai man būtų lengviau parašyti dar vieną knygą, nei pasakoti apie save. Be to, norisi apsaugoti šeimą nuo nereikalingo dėmesio“, – atvirauja pašnekovė.

Pabėgimas nuo karantino

Kai pradėjau rašyti, net negalvojau, kad knygos išvys dienos šviesą. Tai buvo mano sukurtas pasaulis, kuriame man buvo gera.

Viskas prasidėjo nuo aistros knygoms. „Skaitymas – tai maistas mano sielai“, – tvirtina. Kai pasaulį sukaustė karantinas, ji prisiminė, kaip kartą su bičiule Ugne (su ja įsteigusios Slaptą nakties skaitytojų klubą, nes mėgsta skaityti, kai visi miega) pasiguodė, kad pavargo nuo nuspėjamų siužetų, ir pasijuokė: metas pačioms parašyti romaną.

Kadangi karantino metu teko dienas leisti tarp keturių sienų, ji nutarė pabandyti: „Kai pradėjau rašyti, net negalvojau, kad knygos išvys dienos šviesą. Tai buvo mano sukurtas pasaulis, kuriame man buvo gera, mano asmeninė erdvė, mano komforto zona.“

Kaip tik tuomet ji sulaukė populiarios meilės romanų autorės Lavisos Spell prašymo tapti jos kuriamo romano beta skaitytoja – perskaityti rankraštį, pasidalyti mintimis: kas patinka, kas ne, ką reikėtų pakoreguoti.

„Tiesa, tuo metu žalio supratimo neturėjau, ką tai reiškia, tiesiog skaičiau, pykau, nervinausi ir perdaviau rašytojai savo pastabas. Ji liko patenkinta mano reakcija. Kai prasitariau, kad pati rašau romanus, paprašė ką nors parodyti. Net nežinau, kodėl jos rankose atsidūrė būtent „Tavo akimirkos nuodėmė“ – trečioji iš visų parašytų istorijų. Perskaičiusi pasakė: „Siųsk į leidyklą.“ Man buvo labai baugu, šiaip ne taip parašiau elektroninį laišką, bet nebuvo nieko sunkiau, nei paspausti mygtuką „Siųsti“. Po savaitės šokinėjau iš laimės, nes BALTO leidybos namai atsakė, kad susidomėjo. Kol vyko leidybos procesas, parašiau dar keturias istorijas... Apie išleidžiamą knygą namiškiai sužinojo tik tada, kai su leidykla pasirašiau sutartį. Nei draugai, nei artimieji iki šiol nežino apie mano silpnybę rašyti“, – atvirauja slapyvardžiu pasirašanti autorė.

Draugės, ne konkurentės

Nors ir gali atrodyti, kad meilės romanų rašytojos konkuruoja dėl skaitytojų dėmesio, tačiau jas sieja bičiulystė.

„Viena labai žavi, talentinga ir perspektyvi rašytoja, pasislėpusi instagrame po slapyvardžiu Begėdės dienoraštis, mus labai suvienijo, – sako D.Kontenienė. – Jos dėka rašytojus ir skaitytojus skyrusi siena ėmė byrėti. Jos suburtame Meilės romanų mylėtojų – MRM – klube kuriantys ir skaitantys žmonės gali bendrauti, neretai būna taip smagu, kad išties pamirštame laiką. Lietuvos rinka nėra didelė, manau, kad net nėra tikslo konkuruoti. Taip, pasivaržyti siekiant tobulėjimo yra ir sveika, ir smagu, bet iš tiesų esame labiau draugės nei konkurentės. Galiu drąsiai teigti, kad, jei rašydama knygą užstrigai, nerandi tinkamo žodžio, bet kuri meilės romanų autorė mielai padės ar motyvuos. Tai labai džiugina.“

MRM klubas feisbuke vienija apie 400 asmenų. Tyla Audroje knygas pasirašanti rašytoja nemano, kad jame vien tik moterys, nes meilės romanus skaito abiejų lyčių atstovai.

„Nežinau, kodėl, bet vyrauja nuomonė, kad tai nerimtas žanras. Meilės romanus skaito tikrai daug žmonių, bet tuo dažniausiai nesigiria. Moterys, pavargusios nuo pilkos kasdienybės rūpesčių, vakarais atsiverčia juos norėdamos atsipalaiduoti, o gal net įsijausti į tą kitą gyvenimą, kuriame jų nėra. Meilės romanuose dažniausiai nėra smurto, žudynių ir viso to, ko ir taip pilna mūsų aplinkoje. MRM klubas tikrai labai šaunus – pas mus linksma, mes mokame atsipalaiduoti“, – tikina rašytoja.