Medūzos juoko aidas

Ji – Valery Solanas – 1968 birželio 3 d. tris kartus šauna į A. Varholą ir du šūvius „skiria“ meno kritikui M.Armajo. A.Varholas išgyvena, o V.Solanas nuteisiama trejus metus kalėti už „neapgalvotą grasinimą ketinant pakenkti“, vėliau - nuolat guldoma į psichiatrines ligonines. Šiandien jau galime skaityti lietuvių kalba pasirodžiusį V. Solanas tekstą „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“, nors komentuoti jį - įžūlų, pamišėlišką, groteskišką – sudėtinga.

„Vyrai yra biologinis nukrypimas: Y (vyriškasis) genas – tai nepilnas X (moteriškasis) genas, jis turi neužbaigtą chromosomų komplektą. Kitaip tariant, vyras yra nepilna moteris, vaikščiojantis aborto atvejis, kurio vystymasis nutrauktas dar genų stadijoje. Būti vyru reiškia būti nepakankamu, emociškai ribotu; vyriškumas yra stokos sukelta negalia, o vyrai – emociniai luošiai“ (p. 37), - rašo V. Solanas, tačiau, įvardindama vyriškumą kaip prigimtinę ir nulemtą savybę, ji plėtoja kultūrogeninę moteriškumo ir vyriškumo prigimties temą, todėl piktinasi, baisisi, smerkia ir kviečia sunaikinti sistemą, kurią sukūrė vyras, siekiantis „kompensuoti tai, kad nėra moteris“, bei kategoriškai teigia: „Kaip žmogus turi didesnę teisę gyventi nei šuo, nes yra labiau išsivystęs ir pasiekęs aukštesnį sąmonės lygį, taip ir moterys turi didesnę teisę gyventi nei vyrai. Todėl bet kurio vyro sunaikinimas yra teisingas ir geras poelgis, gailestingumo aktas, be to, itin naudingas moterims“ (p. 76). Skaitant makabrišką manifestą visai verta paskaitinėti ir A. Šopenhauerio tekstą „Apie moteris“ – tiesiog dėl konteksto...

V. Solanas manifestą tam tikra skaitytojų dalis kategoriškai „nurašys“ kaip nesąmonę, kita gi grupė, įdėmiai perskaičiusi A.Ronel (Niujorko universiteto vokiečių ir lyginamosios literatūros profesorės ir Germanistikos departamento vadovės) įžanginį straipsnį, į tekstą pažvelgs ramiau, t.y. – racionaliau. Viena iš įdomiausių Amerikos literatūros kritikių - A.Ronel - apmąsto 1968 m. pasirodžiusio J. Derida esė „Žmogaus pabaiga“ ir V.Solanas manifesto „neišvengiamą giminystę“: „Abu – Derida ir Solanas – domina sąvokos „žmogus/vyras“ paskirtis ir baigtinumas. ...> Kol Derida, pasitelkęs išradingas koncepcijas, mąstė apie žmogaus paribius, Solanas, galima sakyti, juos įgyvendino. Jis atskleidė graikišką anthropos idealą, o ji nuožmiai puolė žmogaus/vyro idėją, prasiverždama pro filosofijos istorijos sluoksnius, kad paskelbtų savo „žmogaus/vyro pabaigą“, savo ribinį klasikinės žmogaus/vyro vienovės suvokimą“ (p. 5-6).

V.Solanas tekstas „rėkia“. Jis įnirtingas ir kruvinas, kupinas prieštaravimų, vienišas ir nekantrus, tiesmukiškas ir painus. A. Ronel rašo: „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas yra tarsi receptinis organas, jau pajutęs artėjantį vyrų išnykimą ir skleidžiantis žinią apie būsimus milžiniškus pokyčius. Šį pranešimą lydi juokas, triuškinantis juokas, kuris skaldo tai, kas buvo suvokiama kaip visuma, ir sprogdina nusistovėjusias socialines sistemas, juokas, kurį Solanas vadina Vyrų išnaikinimo draugijos manifestu ir kuris yra Medūzos juoko aidas“ (p.15).

Šiek tiek atgrasus tekstas.