Medijos Lietuvos teatre: naujos priemonės ar mada? (interviu)

Šiandien Lietuvos teatre retai pamatysime spektaklį, kuriame bent minimaliai nebūtų panaudotos naujosios medijos. Kas tai – papildomos priemonės spektaklio prasmėms sukurti? Savotiškas scenografijos pakaitalas? O gal – nauja teatralų mada?

Su pastaruoju atsakymo variantu linkusi sutikti jauna menininkė Živilė Mičiulytė – vaizdo projekcijų Artūro Areimos režisuotame spektaklyje Markizė de Sad (Nacionalinis Kauno dramos teatras) autorė. Vaizdo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti mergina nuogąstauja: multimedijos Lietuvos teatre naudojamos pernelyg dažnai.

– Prisiminkime jūsų kurtas projekcijas NKDT spektaklyje "Markizė de Sad". Koks buvo kūrybinis procesas jas kuriant?

– Su A.Areima susipažinau, kai turėjau užduotį sukurti filmuką apie spektaklio "Amfitrionas" repeticijas. Pasibaigus šio spektaklio kūrybiniam procesui, jis pradėjo režisuoti "Markizę" – ir pasikvietė mane dirbti kartu. Režisierius nuo pat pradžių turėjo suformuotą spektaklio vaizdinį, žinojo, kaip turėtų atrodyti projekcijos, ką jos turėtų vaizduoti. Per repeticijas aš pasiūlydavau kai kuriuos galimus vizualinius sprendimus, pavyzdžiui, kad Tomo Rinkūno personažas būtų vaizduojamas pieno baltumo fone. Vis dėlto, kadangi A.Areima – ir scenografas, žinantis, kaip turi atrodyti bendras spektaklio vaizdas ir ką skirtingi elementai turi vaizduoti, per daug nesikišau į jo idėjas ir buvau labiau amatininkė, kuri tiesiog kūrė jo norimus vaizdus. Vėliau nufilmuotą medžiagą koregavau, montavau, panaudojau efektus ir vėl siunčiau su savo pastabomis. Taip mes derinome vaizdą, kurio galutiniu variantu tapo spektaklyje matomos projekcijos.

– Jei turėtumėte galimybę, ar keistumėte išraiškos priemones šiame spektaklyje?

– Aš, kaip kino režisierė, manau, kad premjerinis variantas yra geriausias ir neturėtų būti keičiamas. Nepritariu kūrėjams, kurie nuolat koreguoja, montuoja savo filmus. Jei liko klaidų ar trūkumų, tegu jos ir lieka, nes būtent iš jų mokaisi ir bręsti kaip kūrėjas. Spektaklis keičiasi su kiekvienu vaidinimu, jis niekados nebūna identiškas. Geriau kitame kūrinyje pasinaudoti padarytomis išvadomis, o ne keisti jau egzistuojantį spektaklį. Juk tai gali virsti Sizifo darbu. Kaip ir gyvenime – mes darome klaidas, bet iš jų mokomės, jos skatina mus tobulėti ir galbūt net pakeičia mūsų gyvenimus, pasuka jį kita linkme.

Man patiko šiame kauniečių spektaklyje kuriama elementų harmonija. Patiko kaip akcentuojami kontrastai tarp vaikiškumo ir žiaurumo, kaip nuimamos kaukės. Ir scenografija, ir projekcijos, ir vaidyba bei muzika – viskas puikiai derėjo ir vienas kitą papildė. Kontrastai buvo subtilūs, pavyzdžiui, per kostiumų skirtumus, vaidybą. Projekcijos šiuo atveju buvo ne atskiras elementas, bet kaip prasmių papildymas. A.Areima norėjo, kad projekcijos būtų rodomos per visą spektaklį, tik kas kažkiek laiko pasirodytų kaip sąmonės vaizdiniai. Tai nedirgina žiūrovo, bet tuo pat metu jų iškeliamos prasmės lieka svarbios. Mano nuomone, paveikiausia projekcija buvo pabaigoje, kai aktoriai užsilipdo lūpas, o juodame fone pasirodo žodžiai: "Mano širdis tyli. Vaizduotė mirė. Vaizduokitės."

– Nors esate kino kūrėja, bet jei toliau dirbtumėte teatre, ar norėtumėte naudoti naująsias medijas?

– Kalbant apie darbą su teatro režisieriumi, aš tai vertinu kaip įdomią patirtį, nes dirbu su kitos srities menininku. Tada geriau susipažįstu su pačiu kūrybos procesu ir tai padeda man pačiai tobulėti kaip kūrėjai.

Dėl projekcijų kūrimo spektakliams – į jas aš žiūriu atsargiai. Gera projekcija su gera idėja yra puikus būdas kurti papildomas prasmes spektaklyje. Vis dėlto tai toks elementas, kurio Lietuvos teatre ilgą laiką visiškai nebuvo ir šiandien gerų projekcijų nėra daug. Dažniausiai jos būna iliustratyvios ar tiesiog laikomos scenografijos dalimi. Jos kartais būna visiškai nereikalingos ir pasitelkiamos tik todėl, kad tai – naujos medijos. Juk kinas, televizija dabar itin populiarūs, o teatras bando per jų elementus pritraukti daugiau žiūrovų. Tarsi tai būtų šiuolaikiškesnis būdas kurti teatrą.

Naująsias medijas teatre naudočiau tik tada, kai be jų nebūtų įmanoma sukurti spektaklio. Jos turėtų ne iliustruoti, o pridėti kažkokį papildomą efektą. Pavyzdžiui, anksčiau spektakliuose muzika būdavo atliekama gyvai, o vėliau atsirado įrašyta muzika, kuri leido praplėsti spektaklio prasmes. Ir projekcijos turėtų pasakyti tai, ko negali pasakyti aktorius, scenografija ar kiti elementai.

– Koks buvo įdomiausias projektas Lietuvos teatre, kuriame panaudotos ir naujosios medijos?

– Viena geriausių mano matytų projekcijų – Jurijaus Smorigino monodramoje "Gaidukas". Paskutinėse scenose Marius Jampolskis sako: "Dabar aš eisiu ir gyvensiu savo gyvenimą." Jis užtraukia baltą skraistę ant scenos, ir pradedamas projektuoti vaizdas, kaip jis eina per kulisus, grimo kambarius ir galiausiai iš teatro išeina į gatvę. Tai nėra tokio masto ar kokybės projekcija, kurias esame įpratę matyti šiandieniame teatre. Ten paprastai nufilmuota, bet perteikta gili mintis: jis tau suvaidino, o dabar eis gyventi savo gyvenimo. Ar mes, išėję iš spektaklio, taip pat pasikeisime? Mano nuomone, tokios projekcijos buvo su gera potekste, kokios kitaip neišreikštum. Projekcija naudinga tada, kai ji funkcionali ir be jos tu kitaip idėjos nepavaizduotum. Gali projekcijos būti įspūdingos, bet kartais jos neprideda idėjinės vertės.

– Apibendrinant mūsų pokalbį, kokią vietą medijos užima šiuolaikiniame teatre?

– Mano nuomone, jos dabar ne tik, kad dažnai naudojamos – tai daroma net per dažnai. Kone kiekviename spektaklyje yra kokia nors projekcija. Prieš maždaug penkerius metus to dar nebuvo, jos tiesiog pasirodė ir greitai tapo vienu dažniausiai naudojamų elementų. Jos būtų daug paveikesnės, jei būtų naudojamos protingiau. Panaši situacija ir su muzika: ir teatre, ir kine ją reikia naudoti labai atsargiai, nes jeigu ji nuolat skamba, tu jos net nebegirdi. Kai rodoma per daug specialiųjų efektų, žiūrovai nebekreipia į juos dėmesio. Jei projekcijos nuolat rodomos, jos susiniveliuoja.

Susidaro įspūdis, kad atėjo mada naudoti naująsias medijas, kaip kad neseniai buvo mada teatre "nevaidinti". Tai nėra blogai, bet kai tai naudojama vien dėl naudojimo, tada tai nebetenka prasmės ir tam tikros vertės. Kartais kelių minučių, paprasta kamera nufilmuotas vaizdas būna paveikesnis už didžiules ir įspūdingas projekcijas.