Mažasis dailininkas savo piešinių neparduotų

Šį vakarą 17 val. P.Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) sugrįš vasara – pražys gėlės, nušvis saulė. Galerijoje atidaroma pirmoji penkiamečio palangiškio Povilo Stonkaus piešinių ant šilko paroda „Penkeri Povilo metai“.

Šiai parodai mažasis talentas ruošėsi itin aktyviai – pats išvyniojo paveikslus, parodė, kur juos kabinti. „Na, Pikasai, ko čia tiek pridirbai“, - stebėjosi berniuko tėtis Audrius, apžvelgdamas apie dvidešimt sūnaus piešinių.

Pirmą kartą atvažiavęs į galeriją su savo darbais, penkiametis slėpėsi už jų, fotografavosi tik mamai – menininkei Daivai Stonkienei – prisėdus šalia. Tačiau vėliau Povilas įsidrąsino ir ėmė pozuoti prieš objektyvą, pasakoti apie savo piešinius. Į parodos atidarymą berniukas žadėjo ateiti pasipuošęs paties išmargintu kaklaraiščiu.

- Povilai, ar prisimeni, kaip pirmą kartą pradėjai piešti?

- Mama, pasakyk tu... (mažasis menininkas pasislėpė už mamos kėdės).

- Jis matė, kaip aš tapau, nes visada aplinkui sukinėdavosi. Namie turiu darbo vietą įsirengusi. Bet jam labai ilgai neleidau šia technika dirbti, nes ir medžiagą reikia įtempti, reikia specialių dažų. Iš pradžių jis piešė guašu ant popieriaus, lentų. Supratau, kad neatstos ir reikia duoti pabandyti. Pradėjo nuo mažų darbelių ir mane labai nustebino, kaip kruopščiai ir tvarkingai potėpius dėliojo. Jis taip rimtai tam atsidėjo, iš karto perprato technikos subtilybes, kur reikia palaukti, kad nesusilietų arba kad susilietų kaip reikiant. Be jokių aiškinimų – vien iš stebėjimo. Man pačiai buvo nuostabu. Iš tiesų neskyriau jam tiek laiko, kad specialiai pamokyčiau. Dabar net džiaugiuosi, nes šie piešiniai – ką jis supranta, suvokia pats.

Formatai po truputį didėjo. Povilas ėmė prašyti vis didesnių.

- Povilai, kokio dydžio piešinį norėtum nupiešti?

- Dar didesnio. Tokio didelio, kaip stalas.

- Tau labiau patinka piešti ant šilko ar ant popieriaus?

- Ir tas, ir tas man patinka.

- Darželyje tikriausiai gražiausiai pieši?

- Ne, blogiausiai (ir vėl pasislepia už kėdės).

- Nepasakyčiau, kad jis kuo nors išsiskiria iš kitų grupės vaikų, - papildė mama.

- Ar darželyje organizuosite Povilo kūrinių parodą?

- Apie tai negalvojome. Tikriausiai, kad ne.

- Ar Povilas namie irgi turi savo kūrybos kertelę?

- Kadangi mūsų Dominykas, jaunesnysis Povilo brolis, dar mažas, aš į savo dirbtuvę negaliu eiti, todėl viskas vyksta virtuvėje. Kai reikia dirbti – viskas vietoje. Povilo darbai ir dažai turi savo vietą ir kai jis nori – pasiima ir dirba.

- Dažnai tas noras kyla?

- Kai reikia stalą nusikraustyti valgiui, jis pyksta, nenori baigti. Mūsų tokie namai – viskas vyksta vienoje vietoje, kartu.

- Ar brangiai atsieina malonumas piešti ant šilko?

- Iš tiesų brangu, bet negalima vaiko raiškos žlugdyti. Šiaip jis dar labai mėgsta meistrauti, kalinėti, su tėtuku lentynėles gaminti. Jis labai darbštus vaikas ir nori visą laiką ką nors dirbti. Ne tik žaisti.

- Povilai, dabar slepiesi už mamytės. O kaip bus per parodos atidarymą, kai daug dėdžių ir tetų ateis?

- Nebijosiu.

- Galėsi šiandien kaklaraištį tikrą nusipiešti, - įsiterpė mama.

- Iš karto dabar? Kai grįšim iš Klaipėdos?

- Kai grįši iš Klaipėdos, eisi į darželį. Piešime vakare, kai namo pareisime.

- Ne, dabar norėčiau.

- Girdėjom, kad darželio vaikus šokti breiką mokai?

- Ne, nešoku su vaikais, nei su mergaitėmis. Nemėgstu...

- Eik tu, melagėli, labai mėgsti. Juk ir vienas namie pašoki, - sako mama.

- Ką dar mėgsti veikti? Filmukus žiūrėti?

- Ne, filmukų jis nemėgsta, - atsako mama. - Mažiukas būdamas žiūrėdavo „Teletabius“, o dabar nebent „Gustavo enciklopediją“. Ypač tą rubrikėlę, kur maistą gamina. Povilas ir pats mėgtų gaminti, jeigu tik jam mama leistų. Visada man padeda. Dar mėgsta kompiuteriu žaisti.

- Kodėl, Povilai, daugiausiai gėlytes pieši?

- Kad patinka...

- Kaip tik ruošiausi savo parodai „Rožių šilkas“, tai ir Povilas ėmė gėles piešti. Tik paskutiniai jo paveikslai labiau abstraktūs – ten ir namai, ir mašinos atsiranda.

- Povilai, ar išmokysi Dominyką piešti?

- Mokysiu, bet ir mama gali išmokyti.

- Iš tiesų tai nei Povilo, nei Dominyko nemokiau. Vieną vienintelį kartą jis, grįžęs iš darželio, paprašė, kad pavedžiočiau ranką, nes norėjo kažką nupiešti, - pasakojo mama. - Matyt, tas „pavedžiok ranką“ atsirado iš darželio. Jau penkiolika metų dirbu mokykloje ir žinau, kad nereikia vaikų mokyti piešti, tik patarti ir, kaip aš juokauju, laiku atimti, kad jis nepersistengtų. Mokyti galima akademinio piešimo. Kai pagalvoji, Povilui buvo sudarytos puikios sąlygos. Neturėjau jam laiko, o jis turėjo kažką veikti. Pati dirbau, o jis šalia. Viską pagavo ir išmoko pats. Iš pradžių jam duodavau prastesnius kontūrus ir dažus. Bet jis, šiek tiek papiešęs, suprato, kad mano dažai – kitokie ir jam reikia būtent tokių. Niekaip neatstojo, kol gavo tai, ko reikia.

- Povilai, ar jau prašė tavęs kas nors darbelį padovanoti?

- Taip, labai daug kartų, bet nedaviau.

- Jau ir pirkti norėjo. Siūlė penkis litus, bet aš pasiūliau dešimt, kad nepirktų, - šypsojosi mažojo dailininko mama.